Statyti naujus katalikų maldos namus Klaipėdoje buvo numatyta dar tarpukariu, o aukos bažnyčios statybai pradėtos rinkti 1938 m. Visgi objektas pradėtas statyti tik 1957-aisiais (leidimas gautas 1955 m.). Sovietmečio Lietuvoje savo masteliu bei reikšme unikalus sakralinės paskirties pastatas neilgai trukus iš Katalikų bažnyčios buvo nusavintas. Atlikus rekonstrukciją – nugriovus bokštą (sakoma, jis buvo griaunamas naktimis[1]), pakeitus fasadą, išlupus teminius vitražus, įrengus papildomas naujam funkciniam tipui būtinas patalpas ir kt. – statinys pritaikytas filharmonijos reikmėms. Tikintiesiems bažnyčios pastatas grąžintas 1988 m. Tuomet jis buvo suremontuotas: atstatytas sovietų nugriautas beveik 50 m aukščio bokštas, nulietas 3 tonų varpas.
Nors bažnyčia projektuota 1956 m., jau paskelbus kovą su „nesaikingumais architektūroje“, tačiau, matyt, dėl savo sakralinės paskirties pastatui naudota istorizmo ir liaudies meno formų dermė artima „socrealizmo“ stilistikai. Išoriniai rusvu granitiniu tinku dekoruoti bažnyčios fasadai gana santūrūs, paįvairinti derinant horizontalių cokolinės dalies tinko juostų bei langų vertikalių ritmiką. Trikampiais užsibaigiantys langai – tam tikra tarpukario „tautinio stiliaus“ reminiscencija. Sekant Vakarų sakralinės architektūros tradicija, tūrinė erdvinė kompozicija kurta pritaikant bazilikinį planą. Tiesa, trinavės erdvės vidurinioji nava savo aukščiu ryškiai neišsiskiria. Vizualinį bazilikos efektą dar labiau slopina gana platus karnizas, užstojantis viduriniąją navą žvelgiant iš išorės. Pagrindinis eksterjero akcentas – į viršų švelniai lieknėjantis bokštas, kuris savo siluetu kiek primena medines Lietuvos bažnyčių varpines. Interjero erdvinė organizacija bei dekoras (galingos arkados, kesonai, lipdyba ir pan.) artimi istorizmo architektūros principams.
Nors sovietiniais metais nebuvo naudojamas pagal paskirtį, vis dėlto tai vienas iš nedaugelio, o turint omeny didžiuosius miestus – vienintelis sovietmečiu iškilęs sakralinės paskirties objektas Lietuvoje.
Vaidas Petrulis, Viltė Migonytė
[1] Demereckas, K.; Safronovas, V. Klaipėda 1945-1965...[albumas]. Klaipėda: Libra Memelensis, 2010, p. 253