XX a. 3-iajame dešimtmetyje, augant Lietuvos ūkiui ir didėjant valstybės ekonominei galiai, šalyje smarkiai išsiplėtė statybos apimtys. Lietuvos banko statybų istorija prasidėjo 1924 m., kai buvo paskelbtas pirmasis konkursas. Po tam tikrų konkurso peripetijų, atsisakius pagrindinio laimėtojo paslaugų, centrinius banko rūmus pavesta projektuoti Kauno universiteto Architektūros katedros vedėjui prof. Mykolui Songailai. Sėkmingai įgyvendinęs pirmąjį projektą, profesorius su Lietuvos banku bendradarbiavo ir toliau: suprojektavo bankų pastatus Panevėžyje, Kėdainiuose, Mažeikiuose bei kituose Lietuvos miestuose. Vienas iš tokių statinių iškilo ir Raseiniuose.

Dviejų aukštų klasikinės architektūros formų rūmai Vytauto Didžiojo ir Ančakių (dab. Vaižganto) gatvių sankirtoje buvo pastatyti per vienerius metus – projektas patvirtintas 1933 m., o statyba baigta jau 1934 m. Architektūrinė objekto kompozicija įprastai monumentali: stačiakampio tūrio pastatas prie pagrindinio fasado turi rizalitą su šešių stačiakampių piliastrų portiku, per abu aukštus kylantys piliastrai su stambiais kapiteliais puošė ir kitus fasadus; pastatas uždengtas čerpių stogu (stogo danga neišlikusi). Toks stilius netgi amžininkų kartais vertintas kaip „labai gramozdiškas“[1]. Funkcinis statinio sprendimas taip pat buvo gana tradicinis: pirmas aukštas skirtas operacijų salei bei kitoms bankinės paskirties patalpoms, na, o antrame įkurti gyvenamieji butai – prabangus trijų miegamųjų banko valdytojo butas ir kuklios patalpos tarnaitei bei sargui.

Viltė Migonytė, Vaidas Petrulis