Kauno, kaip laikinosios sostinės, demografiniai pokyčiai, kuriuos labiausiai lėmė atvykstančių darbininkų skaičius, didino naujų, pigių, visais patogumais pasižyminčių butų poreikį. 1932 m. antroje pusėje buvo nuspręsta pastatyti pirmą modernią mūrinę trijų aukštų butų koloniją Žemuosiuose Šančiuose, Kranto 5-ojoje gatvėje[1]. Projektuoti koloniją buvo pavesta architektui Stasiui Kudokui. Šis architektas greičiausiai pasirinktas atsižvelgiant į jo darbo patirtį prie stambių visuomeninio tipo pastatų.

Netaisyklingos V raidės plano kolonija projektuota turint omeny, kad ateityje bus statomas dar vienas, identiškas, statinys ir šiedu pastatai sudarys vidinį trikampio formos kiemą. Pats objektas susideda iš trijų korpusų – pietvakarinio, pietrytinio ir šiaurės rytų. Tai buvo didžiausias įgyvendintas gyvenamojo namo projektas tarpukariu, taigi, nors ir netekęs pradinės savo funkcinės paskirties, jis tebėra išskirtinis lietuvių architektūros mokyklos kūrybingumo pavyzdys.

1933 m. kolonijos vieta buvo perkelta į sklypą prie Vileišio aikštės, Aušros ir Janonio gatvių kampo. Projekte numatyta pakeisti kolonijos planavimą, joje įrengti ambulatoriją, skaityklą ir vairavimo mokyklą (šoferių kursus). Šios įstaigos turėjo užimti atitinkamai pirmą, antrą ir trečią aukštus pietvakariniame (trumpajame) korpuse. Tokie pakeitimai įvairius savivaldybės skyrius paskatino rašyti prašymus, kad pastate būtų įrengtos dar ir kitos valdiškos institucijos; tai dar kartą patvirtina faktą, kad anuomet Kaune labai stigo visuomeninio pobūdžio patalpų.

1934 m. pastato projektas buvo galutinai pakeistas, o butų kolonijos idėja pavirto valdiškų įstaigų rūmais. Juose įsikūrė Žaliakalnio ambulatorija, vaikų darželis, Medicinos-sanitarijos skyrius, Žaliakalnio motinų ir vaikų sveikatos globos centras, Socialinės apsaugos skyrius, darželis-lopšelis, skaitykla, gimdymo namai, Kanalizacijos skyriaus „greitosios pagalbos“ (avarinės tarnybos) personalo butai, 28 lovų pulkininko Ryano vardo ligoninė, o rūsyje viena patalpa buvo paskirta miesto savivaldybės archyvui[2].

Paulius Tautvydas Laurinaitis