Kauno centrinio pašto rūmai – vienas iš svarbiausių tarpukario laikotarpio miesto reprezentacinių statinių. Kartu tai reikšmingiausias šio funkcinio tipo pastatas iškilęs tarpukario Lietuvoje. Kiti reikšmingesni pašto objektai pastatyti: Raseiniuose – 1934, Zarasuose – 1935, Šiauliuose – 1938, ir kt.. Nors Kauno centrinio pašto rūmų poreikis išryškėjo dar 1924 m.[1], pašto statybos pradėtos 1930 m. Tai jubiliejiniai Vytauto Didžiojo 500 metų mirties metinių metai. Pašto pastatas buvo dedikuotas būtent šiai progai: „dešiniajame iškyšulyje įmūryta lenta su Vytauto Didžiojo medalio abiem pusėm, kurioje aukso raidėmis įrašyta, kas lėmė 1930–1931 m. tų rūmų statybą“[2]. Pastatą projektavęs architektas Feliksas Vizbaras tuo metu dirbo Susiekimo ministerijos vyresniuoju inspektoriumi (tiesa, kiek anksčiau Centrinio pašto projektą buvo parengęs Pašto valdybos statybos skyriaus inžinierius Kleopas Gaigalis[3]). Inžinierinę projekto pusę tvarkė Jonas Kriščiukaitis[4]. Objekto statyba kainavo apie 1 500 000 Lt, dar 250 000 Lt išleista papuošimams ir įrenginiams[5].

Nors dėl lenktų juostinių langų šiandien objektą vertiname kaip vieną iš Lietuvos funkcionalizmo pirmtakų, tačiau Feliksas Vizbaras savo statinį visų pirma suvokė kaip „tautinio stiliaus“ pavyzdį, kurio dekorui, be kita ko, panaudotas ir „vienos Skapiškio nežinomos davatkėlės audėjos išaustas kaklairaištis“[6]. Netgi modernizmo principai – „projektuojant šiuos rūmus autorius priėmė projekto šių dienų moderninių statybų reikalavimus: daugiau erdvės ir šviesos, aiškus būstų suskirstymas, vengti nereikalingų vadinamų architektūriškų pagražinimų“[7] – siejami su lietuvio būdui būdingu siekiu „turėti prieš akis aiškią situaciją“[8]. Pašto interjeras gana gausiai dekoruotas žymiausių to meto dailininkų darbais: „Salės viršų puošia Vilniaus, Gardino ir Klaipėdos ženklai ir trys dailininko Šimonio piešti paveikslai, iš kurių vidurinis vaizduoja lietuvaitę su skydu, kuriame išpieštas Vytis, o tolumoje matyti Gedimino kalnas. Kiek žemiau aplink visą salę 103 dailininko Kalpoko išpiešti Lietuvos pašto ženklai“[9].

Tiesa, kaip anuomet dažnai pasitaikydavo, statyba neapsiėjo ir be tam tikrų skandalų. Antai „Paštininkų žodyje“ randame pastabą, kad „kai kuriose kapitalinėse sienose dedama nemaža senų plytų. Gal būt sutartyje su rangovais tat numatyta, o jei ne, tai čia kas nors padarys biznį“[10]. Tarpukario spaudoje galima sutikti ir gan karčių paštininkų atsiliepimų apie rūmų funkcionalumą. Netgi daroma išvada, esą „pirma pastatyti rūmai, o paskui jie pritaikomi paštui. Toki reiškiniai sudaro liūdną vaizdą“[11].

Nepaisant kritikos, tuometinė visuomenė pastatą laikė „moderniškos“ statybos etalonu. Daugiaaukštis (5 a. ir rūsys), su modernias liftais, erdvia operacijų sale, patogiomis darbo sąlygomis (darbuotojams buvo įrengti netgi dušai), 1935 m. pagrindiniame fasade įmontuotu elektriniu laikrodžiu, statinys tapo vienu svarbiausių architektūrinių laikinosios sostinės akcentų. Pašto rūmuose itin glaudžiai susipina moderniosios architektūros idėjos ir tuo metu gyvos mintys apie „tautinį stilių“. Tai vienas organiškiausių šių dviejų tarpukario architektūros idėjinių variklių – modernumo ir tautiškumo – derinys. Pašto lokacija paskatino ir kitus tuometinės ryšių sistemos funkcinius mazgus telkti šioje vietoje – 1935 m. pašto rūmų sklype iškilo dar vienas svarbus telekomunikacijos objektas – automatinė telefonų stotis su telegrafu (archit. Feliksas Vizbaras).

Dėl ideologinių priežasčių 1952 m. sunaikinta anksčiau pašto naujiesiems šeimininkams nekliuvusi operacijų salės sienų tapyba. Pirminę interjero išvaizdą dar labiau pakeitė 1978–1980 m. pertvarkymai: operacijų salės viršutiniai langai įstiklinti vitražais su Zodiako ženklais (dail. Jonas Bulavas), salės sienos uždengtos faneruotomis, o vestibiulio – dolomitinėmis plokštėmis.[12] XX a. pabaigoje, atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, pašto rūmams bandyta sugrąžinti jų simbolinį turinį: atidengtos fasado ir vestibiulio memorialinės lentos, išorės lentoje įmontuotos Vytauto Didžiojo medalio pusės. 1996 m. pradėtas tvarkyti operacijų salės interjeras, mėginant atkurti jo originalų vaizdą (archit. Nijolė Švėgždienė), tačiau restauruotojams trūko vaizdinės medžiagos, tad prarastos dekoro detalės (pašto ženklų frizas, alegoriniai paveikslai Lietuvos valstybingumo tema) atstatytos remiantis analogijos principu.

XXI a. pradžioje menkstant pašto paslaugų poreikiui, pašto veiklos apimtis traukėsi, kol galų gale 2019 m. lapkričio 18 d. pašto rūmai buvo galutinai uždaryti, o centrinio pašto skyrius perkeltas į „Akropolio“ prekybos centrą.

Vaidas Petrulis, Giedrė Jankevičiūtė