Vienybės aikštės užuomazgos radosi XIX a. viduryje, kai buvo sudarytas Kauno miesto planas. Carinės Rusijos laikotarpiu, o vėliau ir tarpukariu čia daugiausia buvo statomi administracinės ir komercinės paskirties objektai[1]. Sovietmečiu aikštės (tuomet J. Janonio) vaizdas pasikeitė, nes buvo intensyviai įgyvendinamas 1960 m. architektų V. Stausko ir S. Bartusevičiaus parengtas projektas. Čia telkėsi administracinės, kultūrinės ir švietimo paskirties pastatai. Pagrindiniai statybos darbai vyko nuo septinto dešimtmečio pradžios iki 1975 m., kai iškilo Pramoninės statybos projektavimo instituto rūmai (1965; toliau – PSPI), Politinio švietimo namai (1974; dab. VDU centriniai rūmai) ir Miestų statybos projektavimo instituto rūmai (1975; toliau – MSPI).

Aikštės kompozicija yra unikali tiek Kauno, tiek Lietuvos mastu. Šio urbanistinio audinio horizontalias plokštumas galima skaidyti į keturias dalis. Pagrindinė, tuomet reprezentacinė, dalis (90x110 m)[2], apribota PSPI ir MSPI, Vytauto Didžiojo muziejaus šoninio vakarinio fasado bei lapuočių medžių eilės. Vakaruose prie šios dalies šliejasi Karo muziejaus sodelis, kuris yra tarsi atvira aikštės tąsa iki pat Maironio gatvės. Čia pastebimas konceptualus erdvinis planavimas: dvi pagrindinės vertikalios dominanės – kariliono bokštas ir PSPI aukštutinė dalis – erdvėje suformuoja reprezentazinės bei pėsčiųjų zonos ribas. Taip pat PSPI pastatas tarsi uždaro Karo muziejaus sodelio perspektyvą.

Kitos dvi plokštumos išdėstytos pietinėje S. Daukanto g. pusėje. Viena ties KTU centriniais rūmais buvo skirta automobiliams statyti, o kita, S. Daukanto g. rytuose, pastačius Politinio švietimo namus (dabartinius VDU centrinius rūmus) pavirto skveru ir savotiška „avanaikšte“[3], po kuria ketinta įrengti 100 vietų požeminę automobilių aikštelę. S. Daukanto gatvės perspektyvinę liniją šiaurėje užsklendžia MSPI rūmai – asketiškų formų, minimalizmo principais suprojektuotas statinys. Jo ryškūs gabaritai kiek užstoja Žaliakalnio šlaitus, tačiau  jis savo ruožtu yra tam tikra ašis ir visos aikštės akcentas. Vis dėlto jungtis su Žaliakalnio rajonu nenutraukta. Perspektyvinę liniją į kalvos siluetą atspindėjo ir tuomet aikštėje stovėjusi Lenino skulptūra, nežymiai patraukta į rytus nuo šiaurės – pietų kompozicinės ašies – menamos S. Daukanto gatvės tąsos. Žvelgiant į tuometį aikštės akcentą – Lenino skulptūrą, jos fone atsiveria aukštyn per V. Putvinskio gatvės pastatų siluetus kylanti ir ties Prisikėlimo bažnyčios bokštu užsibaigianti perspektyvinė linija.

Kaip teigia V. Stauskas, kurdami šį ansamblį architektai tyrinėjo renesansinių aikščių pavyzdžius, jų erdvės tvarkymo principus[4]. Tai atsispindi Vienybės aikštės tūrinėje erdvinėje kompozicijoje, stačiakampės dalies (visa aikštės plokštuma be Karo muziejaus sodelio) kraštinių santykis 3:5 atitinka „auksinio pjūvio“ taisyklę[5]. Vienybės aikštė – ryškiausias miesto centro tūrinis akcentas bei vienas nuosekliausiai išbaigtų ansamblių Kauno mieste, architektūriškai ir urbanistiškai priderintas prie iki tol susiklosčiusio ir išlikusio paveldo.

Atgavus nepriklausomybę, Karo muziejaus sodelyje atstatyta skulptoriaus J. Zikaro „Laisvės“ statula bei kiti anksčiau čia stovėję nacionaliniai paminklai. Gerokai pakeistas MSPI eksterjeras įgavo „slick-tech“ krypties bruožų ir kiek pažeidė aikštės šiaurinės dalies architektūrinį vientisumą.

Kastytis Rudokas