Architektui B. Zabulioniui aštuntojo dešimtmečio pradžioje teko nelengva užduotis – suprojektuoti tuomečius Politinio švietimo rūmus (dabar VDU centriniai rūmai). Pastatas turėjo kompoziciškai užbaigti Vienybės aikštės (tada J. Janonio a.) pietrytinį kampą ir išlaikyti ansamblio tūrinę erdvinę vienovę. Architektūrine raiška bei stilistinėmis ypatybėmis šis projektas gana ryškiai skiriasi nuo kitų Vienybės aikštės 7–8 dešimtemečio pastatų. Politinio švietimo rūmų architektūros ekspresija paremta fasado plokštumų žaismu, išradingu paprastų formų komponavimu, ir visa tai pritaikyta prie funkcinės pastato paskirties. 1974 m. užbaigtą pastatą sudarė trys pagrindiniai tūriai: 770 vietų salė su vestibiuliu, 270 vietų posėdžių salė, biblioteka ir auditorijos – tai stambiausi tūriai, juos jungia pereinamasis blokas. Ši schema būdinga to meto pastatų planuose. Kaip pastebi A. Miškinis, „interjerai lakoniški ir racionalūs, tačiau įtaigūs, atitinka pastato funkcinę paskirtį“[1]. Esama ir skulptūrinės puošybos. Įdomi, ypač Vienybės a. kontekste, fasadų, atgręžtų į aikštę kompozicija. Pastebimas savotiškas ritminis perėjimas nuo sunkių plokštumų (betono siena) į lengvas (langų angos, tarplangiai, dolomito plokščių apdaila). Aiškiai pabrėžtas didžiosios salės tūris – jis įtraukas gilyn į aikštę, rizalitinę dalį remia poliai. Taip suformuotas praėjimas po šia pastato dalimi – tarsi to laikotarpio architektūros atributas. Galima teigti, kad pastato architektūrinė kompozicija daugeliu atvejų atitinka Le Corbiusier laisvo planavimo principus.

Kastytis Rudokas

[1] Miškinis, A. Baigiant formuoti Janonio aikštę. Statyba ir architektūra, 1975, nr. 3.