Kaip sužinome iš spaudos pranešimų, bandymų sutvarkyti panemunio zoną ties Kauno naujamiesčiu būta jau tarpukariu. Tačiau realius pokyčius paskatino tik tuometės Kauno miesto tarybos 1949 m. spalio 19 d. sprendimas Nr. 2636, kuriuo buvo paskirta žemė gyvenamiesiems, visuomeniniams bei kultūriniams ir buitiniams „Pergalės“ turbinų fabriko pastatams. Kvartalas ir pastatai buvo projektuojami keliais etapais. Pirmuoju etapu Kauno miesto architektūros taryba parengė užsakymo reikalavimus, o šiuos vėliau tikrino ir svarstė Leningrado ГИПРОТЯЖМАШ (Государственный институт по проектированию заводов тяжолого машиностроения) institutas. Iš ten buvo gautos pataisos. Paskui vietoje turėjo būti parengtas galutinis projektas. Tačiau Kauno apskrities archyvo medžiaga rodo, kad nors atskiras kvartalų užstatymo projektas buvo parengtas ГИПРОТЯЖМАШ'e, kompleksas pastatytas pagal vėlesnį ir kiek kuklesnių urbanistinių bei architektūrinių sprendimų lietuvių architekto Jokūbo Pero projektą.

Įgyvendinus šį projektą, kvartalo užstatymas buvo galutinai suformuotas ir iki šių dienų iš esmės nesikeitė. Pagal projektą „Pergalės“ fabriko kompleksą turėjo sudaryti įvairūs statiniai, išdėstyti skirtingose miesto vietose: kultūros namai, pionierių stovyklos Panemunės šile bei mažaaukščių gyvenamųjų namų kompleksas. Ekstensyviai užstatyti naujamiesčio kvartalai Nr.178 ir Nr. 179 buvo skirti „Pergalės“ fabriko darbininkų gyvenamiesiems namams. Tai pirmasis daugiabučių namų kvartalas Kaune. Be gyvenamųjų namų, čia suprojektuotas vaikų darželis, sporto aikštės, parduotuvės. Kartu tai vienas iš pirmųjų atvejų, kai Kauno naujamiestyje buvo suprojektuota tokio masto erdvė. Kvartalas vertintinas kaip objektas, puikiai reprezentuojantis stalinizmo epochoje vyravusį „socialistinio realizmo“ stilių ir iliustruojantis pokario architektūros dvasią.

Vaidas Petrulis