Lietuvos banko plėtra palietė ir tolimąjį Šiaurės Lietuvos miestelį – Biržus. Savo architektūriniu sprendimu miestelio aplinkoje pastatas buvo itin modernus, netgi kiek ekstravagantiškas. Į akis krenta sudėtingas pastato tūris su simetriškai išsidėsčiusiais šoniniais rizalitais. Tokia kompozicija suteikia istoriniams rūmams būdingo iškilmingumo. Tačiau tuo pat metu matome ir daug modernaus pastato elementų: tamsų granitinį tinką, aukštus specialaus stiklo langus, unikalaus dizaino apdailą. Dėmesį ypač patraukia metalinės tvoros dekoras sukurtas tautinio stiliaus dvasioje. Vartus puošia išlikęs originalus žibintas. Interjere taip pat naudotos prabangios medžiagos – rausvas dirbtinis marmuras, tamsaus riešuto spalvos ąžuolas[1].

Išskirtinė kokybė ir charakteringi estetiniai sprendimai – buvo tam tikras kultūrinis eksportas iš sostinės, o kartu ir modernėjimo ženklas iliustravęs tai ką 1938 m. išdidžiai skelbia „Lietuvos aidas“: „Biržai nors ir toli nuo Lietuvos centro, bet kultūrinė sąsaja kas kart glaudėja ir tampriau rišasi su Lietuvos kultūros centru. Kyla modernių namų eilės. Pro stogų keteras gausėja radijo stiebų miškas. Visuomenėje įsigali kas kart daugiau kultūrinių papročių: džiaugiasi knygynai, kad švenčių dovanomis gausiau perkamos knygos, skaityklose jausti lankytojų daugėjimas.“[2]

Objektą pastatė Biržų rangovas Pakštys, o techninė priežiūra buvo apskrities inžinieriaus P. Viliūno žinioje.[3] Nors laikui bėgant pastatas šiek tiek kito (1970 m. pakeista autentiška čerpių stogo danga į šiferį, panaikinti nedideli, trikampiai stoglangiai, o 1995 m. pakeistos pagrindinės įėjimo durys[4]), visgi ir išorėje, ir interjere išliko daug autentiškų detalių. Bankas neabejotinai  yra vienas iš ryškiausių tarpukario laikotarpio architektūros pavyzdžių Biržuose ir Šiaurės Lietuvoje.

Vaidas Petrulis