Stiprinant Rusijos imperijos pasienį, dabartinės Lietuvos teritorijoje daugėjo rusų kariuomenės. Vystantis artilerijai, reikėjo vietos, kur galėtų netrukdomai vykti artilerijos pratybos. Tokia vieta parinkta į šiaurę nuo Varėnos miestelio plytinčiuose miškuose, tarp Glebo ežero, Varėnės upės ir Gluko ežero. Vakarinėje upės pusėje buvo numatytas artileristų pratybų laukas (poligonas). Rytiniame krante, tarp Varėnės upės ir Gluko ežero, – poligono gyvenamoji zona – kariuomenės vasaros stovykla. 1877 m. buvo sudarytas Vilniaus karo apygardos Varėnos artilerijos poligono generalinis planas[1].

1895 m. sudarytas Varėnos stovyklos ir artilerijos poligono generalinis planas. Jame numatyta stovyklos teritorijoje statyti stacionarius pastatus – kareivines, arklides, sandėlius, kitus ūkio trobesius, cerkvę, karininkų ramovę, daboklę, gyvenamuosius namus karininkams, su pagalbiniais statiniais. Stovyklos pietinėje dalyje numatyta gyvenamoji zona, suplanuota pagal stačiakampio planavimo principus, o daugiau į šiaurę išdėstytos didelės arklidės ir sandėliai. Arčiau Varėnės upės išsidėstė daboklė, dar toliau – karininkų klubas ir cerkvė. Į stovyklą ėjo geležinkelio atšaka[2].

Antros pionierių brigados cerkvės[3], artilerijos ir piroksilino sandėlių planai sudaryti 1902 m.[4] Karinio miestelio teritorija buvo užstatyta daugiausia paprastos, „barakų“ architektūros statiniais. Daugelio pastatų pamatai buvo akmeniniai[5], sienos rąstų arba stiprios karkasinės konstrukcijos. Reprezentatyvia architektūrine išvaizda nuo kitų stovyklos statinių itin skyrėsi karininkų klubas, kurio projektas datuojamas 1903 m.[6] Tai dviejų aukštų, mūrinis istorizmo stilistikos pastatas. 1926 m. karininkų klube ir gyvenamuose namuose buvo atidaryta valstybinė džiovininkų sanatorija. 1939 m. sanatorija perkelta į Kauną[7]. Artilerijos geležinkelio stoties architektūra – būdingas „plytų stiliaus“ pavyzdys. 1930 m. čia buvo įkurta Ligonių kasos sanatorija.

Stacionari kariškių stovykla tapo atskiru miestu su gatvių tinklu ir aptarnavimo infrastruktūra. Buvo pakeistas didžiulės teritorijos kraštovaizdis. Artilerijos poligono, kariškių stovyklos, karinių sandėlių, pastatų, geležinkelio, tiltų statyba, kelių pravedimas turėjo didžiulę reikšmę ir Varėnos miestelio augimui. XIX a. pab. – XX a. pr. Atsirado daug darbo vietos žmonėms ir atvykėliams. Buvo statoma daug mūrinių namų. Pradėjo vystytis pramonė, ypač susijusi su statyba, pastatytas malūnas. 1897 m. Varėnoje, tada vadintoje Orany, buvo 903 gyventojai, o su kariškiais – 2624 žmonės[8]. Statyboms, geležinkelio, pastatų priežiūrai reikėjo darbo jėgos, tai traukė miestelin aplinkinius gyventojus. Vystėsi prekyba, amatai, atsidarinėjo smuklės, miestelyje namus statėsi rusų karininkai[9]. Per Pirmąjį pasaulinį karą miestelis smarkiai apgriautas. Tuo tarpu karinė stovykla praktiškai nenukentėjo, ją naudoto vokiečių kariuomenė. Vokiečiai stovykloje netgi statė naujus pastatus: buvo pastatyta didžiulių arklidžių.

1922 m. matininkas V. Gercas sudarė Varėnos valsčiaus žemės sklypo „Varėnos lageriai“ planą[10] ir Varėnos karinių pastatų situacijos planą[11]. 1922 m. gruodžio 3 d. įvyko komisijos posėdis kuriame svarstytas klausimas apie buvusių Varėnos rusų karinių stovyklų trobesių panaudojimą ir paskirstymą tarp žinybų. Posėdyje, kuriam vadovavo Susisiekimo ministerija taip pat dalyvavo Krašto apsaugos ministerijos, Švietimo ministerijos, Žemės ūkio Valstybės turto ministerijos, Teisingumo ministerijos, Vidaus reikalų ministerijos bei Valstybės kontrolės atstovai.

Komisijos protokole pateikiamas sklypų ir pastatų sąrašai. Užfiksuota, kad Varėnos lagerių trobesiai yra trijuose sklypuose: (1) Rusų kariuomenės intendantūros sandėlių sklypas greta miestelio, prie kelių į Merkinę ir Daugus, kuriame yra 13 įvairių trobesių ir jų liekanų. (2) Sklypas pačiame miestelyje prie Vilniaus g. su vienu 2 aukštų mūriniu pastatu, mūrine skalbykla, mūriniu sandėliu ir dviejų sugriautų mūrinių pastatų liekanomis. (3) Sklypas už 2,5 km nuo Varėnos miestelio, kuriame užfiksuoti 478 įvairūs trobesiai (šiame sąraše pažymėtos ir pastatų liekanos – pamatai, sienų liekanos ir kt.).

Komisija nustatė: Krašto apsaugos ministerijai skirti 13 rusų intendantūros sandėlių[12]. Kariuomenei priklausiusią sodybą šiame sklype perduoti Švietimo ministerijai. Švietimo ministerijai taip pat perduoti sklypą su trimis pastatais Varėnos miestelyje prie Vilniaus gatvės. Stovyklos teritorijoje Krašto apsaugos ministerijai skirti virš 300 statinių, jų tarpe 29 medines arklides. Dauguma arklidžių – didelės, virš 50 m, kai kurios (statytos vokiečių) apie 90 m ilgio. Minimi įvairaus dydžio mediniai barakai, sandėliai ir kiti statiniai. Švietimo ministerijai numatyta skirti 5 trobesius, tam, kad iš jų būtų pastatytos mokyklos Dauguose, Jakėnuose, Varėnoje ir Perlojoje. Atskirai išskirti mūro rūmai, pripažinta jų išskirtinė vertė ir būtinybė juos remontuoti. Rusų kariuomenės daboklės pastatą komisiją siūlė Teisingumo ministerijai perkelti į Alytų ir įrengti jame kalėjimą. Didelė dalis pastatų palikta Žemės ūkio ministerijos žinioje[13].

Nijolė Steponaitytė