1939 m. metais A. Mickevičiaus gatvėje iškilęs mūrinis namas – būdingas Kauno urbanizacijos liudytojas. Ketvirtojo dešimtmečio pabaigoje senoji, dažnai medinė, architektūra itin sparčiai nyko iš Kauno centrinės dalies gatvių, užleisdama vietą moderniems mūriniams daugiaaukščiams. Nors vidiniuose naujamiesčio kvartaluose vis dar buvo apstu sukiužusių sandėlių bei menkaverčių, susenusių medinių gyvenamųjų namų, šalia gatvės stovintys mediniai namai buvo be gailesčio griaunami.

Archyve yra išlikęs plačiai argumentuotas savininkės prašymas tinkuoti čia stovėjusį medinį namą. 1936 m. J. Rožanskienė rašo: “Kauno m. Mickevičiaus g. yra viena geresniųjų-gražesniųjų gatvių. Judėjimas čia gana didelis, nes šioje  gatvėje yra Technikos mokykla, Ligonių kasa, Universitetas, o taip pat iš jos susisiekiama funikulieriu su Žaliuoju Kalnu. Gatvę pagražina ir namai. Nors šioje gatvėje yra keliolika mūrinių namų, daug dar yra gerų medinių namų. <…> Norėčiau prisidėti prie miesto pagražinimo darbo ir nors namas yra geras, dar geriau atrodys jei jį aptinkuoti”[1]. Visgi, Statybos ir sauskelių inspekcija rekomendavo šio namo netinkuoti, o tik dažyti, argumentuojant, kad „nereikėtų gadyti tokį gražų namelį“[2]. Tai liudija, kad šalia gatvės stovintis pastatas nebuvo „susenęs".

Nepaisant to, 1939 m. pradžioje registruojamas prašymas statyti naują mūrinį keturių aukštų namą[3]. Statyba prasidėjo tų pačių metų gegužę[4]. Gruodžio mėnesį jau yra konstatuojama, kad „II ir III aukštas yra visai baigti ir tinka gyventi“[5]. Name turėjo įsikurti septyni prabangūs miestietiški butai su kambariais tarnaitėms. Statybos leidimo prašyme numatyta projekto vertė – apie 130000 litų. J. Rožanskienės namo architektūrinis sprendimas būdingas laikmečiui. Reprezentacinis fasadas pagražintas lenktais balkonais, išraiškingu karnizu, puošniu įėjimu į laiptinę. Tuo tarpu galinis fasadas savo asketiškomis linijomis kur kas artimesnis tarptautiniams funkcionalizmo standartams.

Vaidas Petrulis