Mūrinis pastatas pastatytas XVII amžiuje buvo skirtas vargšų prieglaudai prie  Šv. apaštalų Petro ir Povilo bažnyčios. 1620 metais šis pastatas buvo parapijos namu („Špitole“), 1655 metais per karą sunaikintas, o 1658 metais vėl atstatytas. XVIII a. čia stovėjo mūrinis vieno aukšto stačiakampis namas, kuris nuo 1803 metų naudotas bažnyčios reikalams. 1910 metais kunigo T. Zavadskio pastangomis pastatas buvo rekonstruotas[1].

Namas buvo išplanuotas stačiakampiu ir turėjo klasicizmui būdingus bruožus – abu aukštai sujungti erdvia laiptine ir skersinėmis bei išilginėmis kapitalinėmis sienomis, padalinti į nevienodo dydžio, abipus koridorių išsidėsčiusias erdvias patalpas. Keturios pirmo aukšto ir dvi antro aukšto patalpos turėjo skulptūrinį lubų dekorą, o duris puošė išlikę pjaustyti apvadai[2].

Pastato pietryčių fasade dvi vertikalias ašis akcentuoja parapetai, segmentiniai frontonėliai, arkiniais archivoltais sujungti langai, rustai. Kairėje pusėje iškištas prieangis su balkonu ir dviem pagrindinio įėjimo arkomis. Fasadą horizontaliai skaido rustai, tarpaukštė juosta ir platus vainikuojantis karnizas[3].

1965 metais gatvėje įrengiant transporto žiedą, pietinis korpuso galas buvo nugriautas. Sovietmečiu pastate buvo įkurta pagalbinė mokykla-internatas. Šiuo metu pastato funkcija administracinė.

Brigita Tranavičiūtė