Deltuvos evangelikų reformatų bažnyčios pirminės statybos tiksli data nėra žinoma. 1611 m. Deltuvos bažnyčia jau pažymėta Lietuvos evangelikų reformatų (kalvinistų) sąrašuose, kuriuose pridurta, kad apie jos įsteigėjus arba pirmuosius fundatorius žinių neišliko. Įvairiuose XVI a. dokumentuose minimi bažnyčios kunigai: 1570 m. S. Marcijanus (M. Mažvydo bendražygis, lietuviškų knygų leidėjas), o 1579 m. Petras Dorgvilijus. Todėl galima daryti išvadą, kad Deltuvos kalvinistų bažnyčia įsteigta prieš 1570 m. ir yra viena pirmųjų reformatų bažnyčių Lietuvoje. XVI a. pab. - XVII a. prad. bažnyčią globojo susigiminiavę su Zavišomis, Šemetos ir Podbereskiai. 1615 m. Deltuvos reformatų bažnyčios istorijoje pagrindiniu, bent jau formaliai, jos fundatoriumi laikomas Breslaujos maršalka Jurgis Samsonas Podbereskis, kuris 1629 m. suteikė jai naują ir svarbią fundaciją, užrašęs Naugarduko vaivadijoje esantį Kormuzos dvarą, pinigines sumas bažnyčiai, klebonijai, mokyklai bei špitolei ir pradėjęs statyti mūrinę bažnyčią. XVIII a. ir XIX a. pirmoje pusėje daugiausia prie bažnyčios išlaikymo prisidėjo Gruževskiai, kurie tuo metu valdė Deltuvos dvarą ir buvo bažnyčios koliatoriai[1].

Bažnyčios bokštas apačioje buvo kvadratinis, virš stogo pereinantis į aštuonkampį su aštuonšlaičiu stogeliu. Lakoniška ir monumentali bažnyčios išorė buvo ryškaus gynybinio pobūdžio, būdingo provincijos renesancinėms bažnyčioms. Didelį bokštą skaidė keturi siauri žemi smailiaarkiai langai ir keturi apskriti langeliai viršuje. Įėjimo angą rėmino portalas. Sienas skaidė siauri smailiaarkiai langai; sienų viršuje buvo karnizas. Stogas buvo dengtas čerpėmis[2]. 1704 m. bažnyčia buvo remontuota, matyt nepilnai ar blogai, nes 1708 m. ją reikėjo taisyti, o 1724 m. reikėjo skubiai pradėti taisymo darbus, kurie 1726 – 1727 m. turėjo būti užbaigti. 1752 m. bažnyčia buvo atnaujinta Gruževskio. 1832 m. Balceravičienės lėšomis įstatyti nauji langai; 1827 ir 1848 m. taisytas stogas, 1838, 1842 ir 1843 m. – bažnyčios bokštas[3].

Deltuvos evangelikų reformatų bažnyčia – retas pereinamojo stiliaus iš gotikos į renesansą pavyzdys Lietuvoje. Ją galima lyginti su Rykantų (1555 m.), Kauno bernardinų vienuolyno Švč. Trejybės (1624 – 1634 m.) ir ypač su Kelmės evangelikų reformatų bažnyčia (1660 – 1670 m.). Tai vienanavė bažnyčia su priekiniu bokštu, kurio apačia keturkampė, o viršus aštuonkampis (Lietuvos gotikai būdingas požymis). Gotikos bruožų yra ir daugiau: penkiašonė presbiterija, smailiaarkiai langai. Tačiau bažnyčios statybos technika, tinkuoti fasadai, tinko nerviūros – jau akivaizdūs Lietuvos renesanso ženklai. Po pirmojo pasaulinio karo bažnyčia nebeveikė, o per Antrąjį buvo apgriauta. Šia retą Lietuvos kultūros vertybę reikėtų apsaugoti ir atstatyti. Napaleono Ordos piešinys čia praverstų kaip unikalus ir bene seniausias ikonografijos šaltinis[4].

1969 m. buvo paruošta bažnyčios liekanų fiksacinė medžiaga, pateiktas pasiūlymas paminklo konservacijai (projekto autorė D. Čapienė). Medžiagoje duota trumpa pastato charakteristika[5], pridėti brėžiniai, nuotraukos ir konservacijos sąmata. Šiouose  dokumentuose duotas 1969 m. bažnyčios būklės aprašymas, kuriame pažymėta, kad pastatas buvo avarinis, be stogo, be perdengimų, bokštas nugriuvęs ir išgriuvusios dalys angų. Sienos buvo išlikusios beveik visos. Pastato viduje arkutė, dalijanti bažnyčios erdvę, buvo visiškai begriūvanti. Skliautų neišliko, langų angos išlikusios. Nustatyta, kad pastato mūras yra vienalaikis; jame įpinti akmenys, ypač kampuose ir mūro sandūrose. Buvo pastebimi buvusio karnizo likučiai. Restauruojant bažnyčią, buvo numatyta atlikti archeologinius kasinėjimus ir zondavmus, pastato pamatų restauraciją, padaryti akmenų ir plytų mūrinį, restauruoti arkas bei skliautus. Buvo nutarta stogo nedengti, sienų viršų konservuoti betonu, durų ir langų lentomis neužkalinėti; sutaisyti išgriautas langų apačias; absidinėje dalyje atstatyti ištrupėjusį angų mūrą ir arkines angeles  į rūsį (bažnyčioje buvo 3 rūsiai); išsaugoti sudūlėjusį karnizą[6].

 Deltuvos evangelikų reformatų bendruomenės nebėra. Šiuo metu bažnyčios liekanas prižiūri Deltuvos seniūnijos darbuotojai. Šventoriuje šalia bažnyčios vyksta meno ir literatūros šventės, teatralizuoti vaidinimai. Tokiu būdu vyksta šios istorinės protestantų bažnyčios ir jos šventoriaus pritaikymas. Tačiau bažnyčios liekanų būklė nepatenkinama. Būtina konservacija – priešingu atveju šios unikalios liekanos virs griuvėsiais, galiausiai visai sunyks.

Gintaras Miltenis