Tarpukariu Varėnos miškai panašėjo į stebuklingą sveikatingumo oazę. Grynas ir sausas pušynų oras labiausiai tiko gydyti ligonius, kamuojamus tuberkuliozės susirgimų. Čia, šiek tiek daugiau kaip keturiasdešimt kilometrų nuo Alytaus, stovėjo dvi didelės tuberkuliozės ligoninės – Valstybinė (įkurta 1927 m.) ir Dainava (įkurta 1932 m.), išlaikoma Kauno miesto ligonių kasų, todėl aptarnavo tik savo pacientus.
1939 metais Dr. Griniaus plaučių sanatorijoje atlikus visuotinį mokytojų sveikatos patikrinimą itin susirūpinta jų reabilitacijos sąlygomis, ypač tų, kuriems nustatyti pirmieji tuberkuliozės simptomai. Tuo reikalu taip pat yra susirūpinęs Sveikatos Departamentas, kurio direktorius Dr. Mickus žadėjo dėti pastangų, kad būtų statomos Varėnoje vasarinės sanatorijos, kuriose mokytojai galėtų pradėti gydytis nuo ankstaus pavasario iki vėlaus rudenio[1].
Tais pačiais metais gegužės mėn. 20 d. Lietuvos aide paskelbtas konkursas vasarinei sanatorijai statyti, kuriam pasiūlymus rangovai pateikti turėjo vos per dešimt dienų, iki gegugės mėn. 30 d.[2] Nuspręsta pastatyti tris barakus-sanatorijas mokytojams, vieną Jurbarke prie plaučių ligų ligoninės ir du prie džiovininkų sanatorijos Varėnoje. Barakams pastatyti paskirta 60 000 litų[3]. Sanatorijos, kurių statybas inicijavo Lietuvių Mokytojų sąjunga, labai kompaktiškos, stačiakampio plano, vieno aukšto, medinės. Tačiau kiekvienoje iš jų vienu metu jėgas atstatyti galėjo vos dvidešimt aštuoni pacientai ir kiek mažiau mėgautis saulės voniomis siauroje terasoje.
Viltė Migonytė
[1] Statys mokytojams sanatoriją. Lietuvos aidas, 1939 m. kovo 23 d., p. 3.
[2] Vals. Džiovininkų Sanatorijos Varėnoje trobesių statybos bei remonto byla, nr. 29, 1937-1940 m. LCVA, f. 380, ap. 1, b. 1730, l. 69, 70.
[3] Ibid, l. 73.