Architekto F. Vizbaro suprojektuoti bei rangovų D. ir G. Ilgovskių pastatyti „Pažangos“ bendrovės rūmai – vienas iš reprezentatyviausių tarpukario laikotarpio objektų, skirtų biurams. 1934 m. balandžio 14 d. Kauno miesto savivaldybės Statybos skyrius gavo AB „Pažanga“ pranešimą: „Naujai pastatytų rūmų kiemo flygelio I a. įsikūrusi L. T. S. [Lietuvos tautininkų sąjungos] Centro valdybos būstinė; II aukštą užėmė „Pažangos“ bendrovė; [III a. ?] „Lietuvos Aido“ administracija; Laisvės alėjos flygely „Lietuvos Aido" vyr. redaktoriaus ir jo sekretoriaus kabinetai; IV a. L. T. S. klubo patalpos; rūmų ūkio vedėjo butas ir „Jaunoji Lietuva“ Centro valdybos būstinė; V aukšte „Lietuvos Aido“ redakcijos narių ir „Jaunosios kartos“ redakcijos ir administracijos patalpos“[1]. Vėliau penktame aukšte įsikūrė restoranas, o pirmame – parduotuvė. Ant stogo įrengta terasa. Rūsyje po kiemu buvo įrengta posėdžių salė, apšviečiama per viršutinius blausaus stiklo švieslangius[2].

Valdančiosios partijos būstinei bei su ja susijusioms organizacijoms skirtas objektas turėjo pasipuikuoti architektūrine išraiška, kuri, atsižvelgiant į to meto aktualijas, vargu ar galėjo būti kokia nors kitokia nei „tautinis stilius“. Pagrindinio fasado granitinis tinkas vietomis mėgdžioja medžio drožybos elementus (panašų sprendimą matome ir to paties architekto suprojektuotuose Kauno centrinio pašto rūmuose), „tautinio stiliaus“ puošybos elementus taip pat atpažįstame dekoratyviose metalinėse balkonų tvorelių juostose, karnizo bei vidaus interjero dekore. Statinio reprezentacinę reikšmę patvirtina ir sąmata: buvusio „persenusio mūrinio namo“[3] vietoje statytas objektas vertintas 625 400 Lt[4]. Anuomet tai reiškė, kad buvo numatytas gan ištaigingas statinys. Tiesa, tokius prabangius tautinio pobūdžio architektūrinius užmojus visuomenė ne visuomet vertino palankiai. Antai Mstislavas Dobužinskis 1938 m. „Naujojoje Romuvoje“ rašė: „Mėgdžioti medžio ypatybes akmeny, tinke ir gipse yra architektūrinis nusižengimas (Kauno paštas, Pažangos rūmai) toji mizerija, kuri laiko­ma dabar neva lietuvišku stiliumi, įeis į mūsų istoriją net ne kaipo kurjozas, bet kaipo bjauri „Kinderkrankheit“ – „1920–40 metų stilius“[5].

 „Po 1940 metų rūmuose buvo įvairių įstaigų, kiemo korpusuose – butai. Po 1950 metų Laisvės alėjos korpuse pertvertos didžiosios salės, uždarytas rytinis įėjimas, erdvus koridorius sudalintas į mažas patalpėles. Kiemo korpusuose pakeistos pertvaros, pietinėje dalyje iškeltas šeštas aukštas. Rūsio salė suskaidyta, panaikinti švieslangiai.“[6] Sovietmečiu čia buvo įsikūrusios įvairios mokslinių tyrimų organizacijos. 1989 m., atkūrus Vytauto Didžiojo universitetą, statinys atiteko pastarajam.

Vaidas Petrulis

[1] KAA, f. 218, ap. 2, b. 3933, l. 35

[2] Pagal: „Pažangos“ rūmai Laisvės al. 53. In Kauno architektūra. Vilnius, 1991, p. 141.

[3] KAA, f. 218, ap. 2, b. 3933, l. 1.

[4] KAA, f. 218, ap. 2, b. 3933, l. 14.

[5] Dobužinskis, M. Dėl lietuviško stiliaus. Naujoji Romuva, 1938, nr. 33–34, p. 641–643.

[6] „Pažangos“ rūmai Laisvės al. 53. In Kauno architektūra. Vilnius, 1991, p. 141–142.