Prieš Pirmąjį pasaulinį karą Birštonas priklausė privatiems asmenims: iki 1905 metų – pil. Kvintai, vėliau už 140 000 rublių kurortą (su visais įrengimais) nusipirko Mileraitė-Kohanovienė. Valdant Kvintai, kurorte buvo trylika dešimtinių žemės, mineralinės versmės, vonių namai (su septyniasdešimt vonių), trys viešbučiai, skalbykla, aštuoni vasarnamiai su visais patogumais, o taip pat kurhauzas[1], skirtas Birštono svečių sekmadieniniams pasilinksminimams. Archyviniuose šaltiniuose minima pirmoji kurorto svetainė (kurhauzas), kurią dar 1855 metais savo kelionių užrašuose aprašė ir lenkų poetas Vladislovas Sirokomlė[2].

Kurortas ypač sunkiai išgyveno pirmąjį Nepriklausomybės dešimtmetį ne tik dėl stipriai jį nualinusio karo, bet ir dėl galvosūkių, kam prisiimti atsakomybę už jo valdymą ir atstatymo darbų organizavimą. 1921 metais Birštoną (remiantis Žemės reformos įstatymo I punktu) buvo siūloma perimti Sveikatos departamentui, kuris nesėkmingai mėgino sudaryti bendras nuosavybės sutartis su Lietuvos Mineralinių Vandenų Akcine Bendrove. Dėl lėšų stokos Sveikatos departamentui nepavyko kurorto perimti 1920 metais, todėl departamentas pareiškė esą būtina (nes tai vienintelis balneologinis kurortas Lietuvoje, be to, dar caro valdžia norėjo panaikinti privačios nuosavybės teises), kad jo atstatymo iniciatyvas koordinuotų Vidaus Reikalų Ministerija[3]. Pastaroji kurortą išnuomojo Birštono akcinei bendrovei[4], kuri turėjo rūpintis ne vien Birštono eksploatacija[5], bet ir kurorto nusavinimu[6]. 1921 metais kurorto būklė buvo prasta, o medinis kurzakas (kurhauzas) – apleistas, be langų, viduje išlikusi tik salės patalpa su scena ir dviem kambariais, biliardo stalas ir veranda[7].

Nuo 1923 metų Birštono kurorto vadovo pareigas pradėjo eiti gydytojas Jurgis Venckūnas[8]. Sulig naujuoju Birštono atstatymo etapu, sutvarkytos kurhauzo grindys, langai, durys, įrengta balkono tvorelė, suremontuota veranda[9]. Salėje šventadieniais kelioms valandoms buvo samdomas II pulko orkestras[10], pastatyta nauja medinė scena,[11] pakeistas stogas, perstatytas antro aukšto balkonas ir trys verandos[12].

Vėliau, 1929 m., J. Venckūnas pastebėjo ir tam tikrus kurhauzo trūkumus: „nors Birštonas turi didelę salę svečiams ketvirtadieniais ir sekmadieniais pasilinksminti, tačiau čia lankosi daugiausia vietinis jaunimas. Kurorto gi svečiai tuos pasilinksminimus aiškiai boikotuoja. Iš to visai neseka, kad iš kurorto svečių tarpo nebūtų norinčių pašokti. Reikia tik psichologiją kurorto svečių pažinti. Kada patys svečiai suruošia vakarėlį, tada salė persipildo svečiais . Kurorto administracija nekviečia artistų, suruošti koncertų, spektaklių.“[13]

1923 metais kurorto komisija kurhauzo restoraną su sale, virtuve (bufete) bei veranda išnuomojo pil. Justinai Černiauskaitei (su sąlyga, kad tieks kokybišką maitinimą ne daugiau nei už du litus)[14]. Įdomu tai, jog  J. Černiauskaitė baigė ūkio ir ruošos mokslus Galicijoje, o prieš pateikdama prašymą išsinuomoti Birštono kurorto bufetę šešis metus vadovavo Lietuvių Katalikių Moterų draugijos išlaikomai namų ruošos ūkio mokyklėlei Kaune[15]. Dr. Venckūnas pastebi, kad bufetas yra ypatingai svarbi kurorto gyvenimo dalis. 1924 metais archyviniuose šaltiniuose jau minimas bufeto valdytojas Kelneris, kuris nepasižymėjo mandagumu ir švaros palaikymu. Matyti, kad dr. Matulionis „Lietuvoje“ rašė apie Birštono kurorto bufeto nešvarą, netinkamą aptarnavimą, netinkamą valgių gaminimą, turėdamas tam pagrindo[16].

1924 metais Sveikatos departamentas prie Vidaus Reikalų ministerijos pasirašė sutartį, kuria Birštono kurortas buvo perduotas (visuomeninei organizacijai) Lietuvos Raudonojo Kryžiaus draugijai. Remiantis antrąja sutarties redakcija (1928 m.), draugija įsipareigojo 36 metus eksploatuoti, tvarkyti ir tobulinti visą kurortui priklausantį ūkį, žemės plotą, mineralinius vandenis, trobesius ir t.t.[17] bei pasirūpinti kurhauzo modernizavimu.  

Trečiojo dešimtmečio pabaigoje, įsibėgėjus kurorto regeneracijos procesams, draugija nutarė nugriauti Birštono svetainę, o jos vietoje 1931 metais pastatė naują. Tame pačiame sklype suprojektuotas ir kompaktiško tūrio, aukštu dvišlaičiu stogu dengtas medinis mineralinio vandens paviljonas. Kasmet kurhauzas buvo dailinamas, kol tapo itin patrauklus poilsiautojams: „kurorto vadovybė atkreipė tinkamą dėmesį, kad vasarotojai turėtų kur laisvą laiką tinkamai praleisti ir skanų bei sveiką maistą gauti. Kurhauzas šiemet skoningai pertvarkytas. <…> Šiemet kurhauzą eksploatuos pats kurortas, o tas kelia rimtų vilčių, kad nusiskundimai kokiais nors netobulumais turės išnykti. <…> Prieš kurhauzą daroma daili aikštelė, kurioje bus pastatyti staliukai.“[18]

Paini ir ilgoka, tačiau įdomi, Birštono svetainės istorija liudija, jog nuo pat kurorto formavimosi pradžios labai aiškiai buvo suvokta poilsio ir pramogų kultūros reikšmė, kaip vienas svarbiausių kurorto veiklos elementų.

1960 metais, atlikus kurhauzo rekonstrukciją, pirminė vieno aukšto pastato architektūrinė raiška kiek pakito. Abejonių kelia portalo apvadai ir tokiai architektūrai paprastai nebūdingi šoniniai kontraforsai, tikėtina, pristatyti sovietmečiu. Autentiški pastato elementai išduoda, jog pastate buvo jungiamos tautiškumo (profiliuoto karnizo ir sandriko puošyba) ir modernybės (bokštelio vitrinos ir pirmojo aukšto langų eilės) idėjos, kurios iš to meto sostinės – Kauno sklido į priemiesčius, neaplenkdamos ir itin svarbią misiją tarpukariu turėjusių kurortų.

Viltė Migonytė 

[1] Birštono kurortas. Sveikatos apsaugos departamentas, 1922-1924 m. LCVA, f. 380, ap. 1, b. 432, l. 32.

[2] Baižienė, M. Rekreacinio miesto savitumas (Birštono medinės architektūros pavyzdžiu). Archiforma, 2012, nr. 1-2 (50), p. 34.

[3] Birštono kurorto eksploatacijos reikalu, 1922 m. Sveikatos apsaugos departamentas, 1922-1924 m. LCVA, f. 380, ap. 1, b. 432, l. 39.

[4] Dėl Birštono kurorto išnuomavimo, 1923 m. Sveikatos apsaugos departamentas, 1922-1924 m. LCVA, f. 380, ap. 1, b. 432, l. 143.

[5] Posėdžio protokolas dėl bendrovės steigėjų ir statuto projektui apsvarstyti, 1921 m. Sveikatos apsaugos departamentas, 1922-1924 m. LCVA, f. 380, ap. 1, b. 432, l. 527.

[6] Posėdžio protokolas Birštono kurorto eksploatacijos būdams apsvarstyti, 1921 m. Sveikatos apsaugos departamentas, 1922-1924 m. LCVA, f. 380, ap. 1, b. 432, l. 526.

[7] Birštono nusavinimo aktas, 1921 m. Sveikatos apsaugos departamentas, 1922-1924 m. LCVA, f. 380, ap. 1, b. 432, l. 536-537.

[8] Dėl Birštono kurorto administratoriaus, 1923 m. Sveikatos apsaugos departamentas, 1922-1924 m. LCVA, f. 380, ap. 1, b. 432, l. 153.

[9] Birštono kurorte atliktų darbų sąrašas, 1922 m. Sveikatos apsaugos departamentas, 1922-1924 m. LCVA, f. 380, ap. 1, b. 432, l. 16.

[10] Pranešimas dėl orkestro samdymo, 1922 m. Sveikatos apsaugos departamentas, 1922-1924 m. LCVA, f. 380, ap. 1, b. 432, l. 25.

[11] Birštono kurorto atstatymo darbai, 1923 m. Sveikatos apsaugos departamentas, 1922-1924 m. LCVA, f. 380, ap. 1, b. 432, l. 114.

[12] Birštono kurorto atstatymo darbų sąmata, 1923 m. Sveikatos apsaugos departamentas, 1922-1924 m. LCVA, f. 380, ap. 1, b. 432, l. 133.

[13] Dr. Venckūnas. Birštono kurorto atstatymo ir jo eksploatacijos reikalu, 1929 m. Sveikatos apsaugos departamentas, 1922-1924 m. LCVA, f. 380, ap. 1, b. 432, l. 401-428.

[14] Dėl Birštono kurorto nuomos. Sveikatos apsaugos departamentas, 1922-1924 m. LCVA, f. 380, ap. 1, b. 432, l. 78.

[15] J. Čekenauskaitės prašymas išsinuomoti bufetę Birštone. Sveikatos apsaugos departamentas, 1922-1924 m. LCVA, f. 380, ap. 1, b. 432, l. 169.

[16] Dr. Venckūnas. Birštono kurorto atstatymo ir jo eksploatacijos reikalu, 1929 m. Sveikatos apsaugos departamentas, 1922-1924 m. LCVA, f. 380, ap. 1, b. 432, l. 401-428.

[17] Birštono kurorto perdavimo Lietuvos Raudojo Kryžiaus draugijai sutartis. Sveikatos apsaugos departamentas, 1922-1924 m. LCVA, f. 380, ap. 1, b. 432, l. 7.

[18] Birštono kurorte tikras perversmas. Lietuvos aidas, 1935, nr. 120, p. 13.