XXI amžiaus pradžioje Palangoje prasidėjusios didžiulės statybos pasižymėjo išskirtinės architektūros objektų gausa. Vis dėlto neretai šioje kurortinėje Lietuvos vietovėje neišvengta konfliktų, kuriuose dalyvaudavo architektai, paveldosaugininkai ir kitos suinteresuotos šalys. Vienas ryškiausių prieštaravimų iškilo dėl „Daugiafunkciniu“ vadinamo komplekso aukštutinio korpuso, esančio visai šalia pagrindinės poilsiautojų susibūrimo vietos – J. Basanavičiaus gatvės.

Dangoraižio šioje vietoje idėja susiformavo dar 2003 metais, architektui Mindaugui Zabarauskui pateikus 18 aukštų pastato maketą[1]. Nors išskirtinės ambicijos buvo sutiktos gana priešiškai, tačiau minties iki galo atsisakyta nebuvo. 2005 metais nuspręsta rekonstruoti S. Daukanto gatvės pabaigoje stovintį sovietinį 9 aukštų pastatą, jį paaukštinant dviem aukštais ir šalia pristatant tris naujus penkiaaukščius korpusus. Būtent paaukštinimo idėja ir jos įgyvendinimas susilaukė didžiulio architektų ir paveldosaugininkų disputo, kuris, kaip dažnai Lietuvoje atsitinka, buvo sprendžiamas teismuose. Nors buvo priimti net keli prieštaringi sprendimai, aukštutinis komplekso korpusas ėmė veikti nuo 2009 metų.

Įvykęs ginčas dėl rekonstrukcijos neabejotinai yra paveldosauginis. Tad atkreipsime dėmesį ne į teisinius dokumentus, kurių turinys nepalieka vietos interpretacijoms ir kūrybiškumui (nors būtent į tai turėtų krypti paveldosaugos dėmesys), bet klausimui ar tokios aukštuminės architektūros atsiradimas yra dėsningas Palangos miesto raidos etapas, ar veikiau spontaniška veika, besiremianti nekilnojamojo turto kainų „burbulu“.

Iš esmės, Palangos centrinė dalis visada buvo žemaaukštės statybos pavyzdys. Tačiau tai nereiškia, kad dėl šios priežasties čia negalėtų atsirasti ir orientyrų. Galime prisiminti, kad tinklaveika grįstoje šiuolaikinėje visuomenėje paveldas paklūsta ne tik vidinių, specialistų nustatytų verčių saugojimui, bet ir ekonominiams ar socialiniams bendruomenės poreikiams. Kaip pastebi Rodžeris Masonas, ekonominės ir kultūrinės paveldo vertės sąveikauja viena su kita, todėl koherentiškas ekonominių tikslų siekimas kartu gali padidinti ir paveldo kultūrinę vertę ir atvirkščiai – kapitalo didinimas, griaunant paveldo naratyvą, menkins to paveldo kultūrinį patrauklumą[2]. Šio daugiafunkcinio objekto atveju veikiau matome žalą nei koherentišką paveldo naratyvo tąsą.

Nekalbant apie aukštingumą, kaip lemiantį veiksnį, randame ir kitų diskutuotinų sprendimų. Priešais aukštutinį korpusą yra palikta didžiulė erdvė automobiliams. Iš esmės, tokia planinė konfigūracija yra svetima Palangos centrinės dalies urbanistiniam kontekstui, o ir pats planavimas mažai kuo skiriasi nuo modernistinio palikimo. Niekieno erdvė, arba, Marc Auge žodžiais tariant, „non-place“[3], yra daug labiau neigiama nei pats pastato paaukštinimas. Pastebėtina, kad nors Palangai yra būdingas laisvo-sodybinio užstatymo morfotipas, tačiau jis kokybiškai pasižymi R. Rogerso apibūdinamu socialiniu tankiu, kuomet užstatytos ir atviros erdvės santykis nesukelia pastebimo disonanso.

Komplekso architektūra taip pat nėra išskirtinė, gana nuobodi. Visiems keturiems korpusams būdinga ta pati stilistinė kalba, kurią kiek pagyvina žemųjų korpusų apdailai fragmentiškai panaudotos geltonai dažyto medžio dailylentės.

Vargu ar daugiafunkcinis kompleksas įneša naujos kokybės į Palangos miesto socialinį ir kultūrinį audinį. Jis veikiau tampa ne orientyru, bet svetimybe daugiausiai dėl pasenusių tūrinės-erdvinės kompozicijos principų panaudojimo. 2014 metais Stambulo miesto valdžia ir Turkijos teismai davė leidimą griauti tris aukštuminius pastatus, vizualiai darkančius miesto panoramą nuo Bosforo sąsiaurio pusės. Palangos atvejis, kaip bebūtų, tokios vizualinės „taršos“ nesukelia, tačiau svarbu, kad projektuojant ir statant orientyrus paveldo vietovėse, būtų įsigilinama ne vien į ekonominius, bet ir į architektūrinius, istorinius, urbanistinius ir socialinius aspektus.

Kastytis Rudokas

[1] Palangoje – dangoraižio vizija. 2003. Prieiga per internetą: http://www.delfi.lt/verslas/verslas/palangoje-dangoraizio-vizija.d?id=3416181 [žiūrėta: 2014‑08‑29].

[2] Mason, R. Assessing Values in Conservation Planning: Methodological Issues and Choices. Assessing the Values of Cultural Heritage. LA: The Getty Conservation Institute, 2002.

[3] Plačiau žr.: Auge, M. Non-Places: Introduction to an Anthropology of Supermodernity. Verso, 1995.