Toks grandiozinis pramonės objektas kaip Kauno hidroelektrinė tapo gana stipriu impulsu ne tik Petrašiūnų, bet ir viso miesto plėtrai. Pagal 1953 metų Kauno generalinį planą miestą buvo numatyta plėsti iki 220 tūkst. gyventojų, tačiau šis projektinis rodiklis buvo beveik pasiektas jau 1959 metais. Prie šio gyventojų skaičiaus augimo ženkliai prisidėjo ir 1960 metais Petrašiūnų pakraštyje užbaigtas hidroelektrinės darbuotojų gyvenamasis kompleksas. Miestą išplėtus į šiaurę ir šiaurės rytus[1] Kaune buvo sukurtas vientisos stilistikos gyvenamasis kvartalas, kurį, kaip ir „Pergalės“ kompleksą, galime vertinti kaip savotišką vėliau Sovietų sąjungoje įdiegtos mikrorajonų sistemos priešistorę.
Pažaislio pušyno vietoje pastatytame gyvenamajame komplekse gana aiškiai išreikšti ir pakopinio aptarnavimo sistemos pradmenys – buvo siekiama, kad Petrašiūnuose susikurtų infrastruktūra pajėgi tenkinti visus vietos bendruomenės poreikius. Štai M. Eglinio prisiminimuose apie gyvenvietės statybas rašoma: „Mes turime savas maisto ir pramoninių prekių parduotuves bei kioskus, pietaujame savose valgyklose. Hidrostatytojų vaikai lanko jiems pastatytą erdvią mokyklą savo mažyliams pastatėme vaikų lopšelį ir darželį. Mes turime savo klubą, biblioteką ir skaityklą, žiūrime filmus savo kine. Turime savo medicinos punktą-ambulatoriją su gydytojais, turime ir savo gaisrininkų komandą“[2].
Gyvenamojo komplekso statyba vyko praėjus keliems metams po 1955 m. priimto dekreto „Dėl nesaikingumų pašalinimo“[3], tad architektūriniu požiūriu miestelis buvo kuriamas gana įdomiu pereinamuoju laikotarpiu – iš pompastiškojo stalinizmo į asketiškąjį chruščiovinį socialistinį modernizmą. Racionalumo bei ekonomiškumo siekį, kaip ir industrinės statybos naudojimo metodus, gana vaizdžiai atskleidžia tuometėje spaudoje publikuotas A. Brazausko straipsnis: „statyba sparčiai vyksta, nes ji industrializuota, plačiai naudojamos surenkamos detalės. Šiuo metu statomi penki gyvenamieji 18 butų namai iš stambių silikatinių blokų. Visų statomų pastatų pamatai ir perdengimai surenkami. Surenkamųjų šlako-alebastro pertvarų panaudojimas leidžia žymiai pagreitinti butų apdailos darbus.“[4] Tiesa, verta atkreipti dėmesį, kad gyvenvietėje būta taip pat ir dviaukščių medinių gyvenamųjų namų.
Nors komplekso statinių fasadai jau formuoti iš santūrių bei asketiškų plokštumų, „Lietprojekto“ suprojektuotame Kauno HES darbuotojų gyvenamajame komplekse vis dar galima įžvelgti solidžią ir statišką tūrinę-erdvinę kompoziciją, komplekse dominuoja klasikinė simetrija. Žvelgiant retrospektyviai galime atkreipti dėmesį, kad šlaitiniais stogais, tinkuoti, fasade dominuojančiais pagrindiniais įėjimais, su ritmingu langų išdėstymu dviaukščiai ir triaukščiai daugiabučiai išreikštu karnizu kuria ir tam tikras aliuzijas į Kauno tarpukario architektūros tradicijas.
Nors dauguma pastatų šiandien yra geros būklės ir išlaikę savo pirminę išvaizdą, įžvelgti šios gyvenvietės ansambliškumą nebėra taip lengva. Plečiantis rajonui, apylinkėje statyti vėlesnės stilistikos pastatai suardo buvusios vienovės pojūtį.
Giedrius Steiblys
[1] Kauno Architektūra. Vilnius: Mokslas, 1991, p. 26.
[2] Eglinis, M. Pirmoji prie Nemuno. Kauno HES statyboje. Vilnius: Valstybinė politinės ir mokslinės literatūros leidykla, 1958, p. 35-36.
[3] TSKP centro komiteto ir TSRS Ministrų Tarybos nutarimas „Dėl projektavimo ir statybos nesaikingumų pašalinimo“. Literatūra ir menas, 1955 lapkričio 12, p. 1.
[4] Brazauskas, A. Statytojų gyvenvietė. Tiesa, 1958, liepos 27.