1935 m. greta Prienų, į šiaurės rytus nuo miesto, Nemuno pakrantėje, vyko karinio miestelio statyba, kuri tęsėsi iki 1939 m. Prienuose 1935 m. buvo statoma: vienos kareivinės, valgykla su virtuve, ligoninė, dvejos arklidės, vienas maisto ir pašaro sandėlis, trys gurguolės sandėliai, kalvė, dirbtuvė, skalbykla, maisto rūsys, ledainė, intendantūros sandėlis, įvairūs pagalbiniai statiniai[1].

Pagal 1936 m. Krašto apsaugos ministerijai priklausiusių teritorijų ir statinių inventorizacijos medžiagą, tuo metu sudarytus planus, Prienų karinis miestelis užėmė 20 ha ir 22 arus. Plane užfiksuota: kareivinės, valgykla su virtuve, ligoninė, skalbykla, arklidė, intendantūros, ginklų, trys gurguolių sandėliai, du maisto sandėliai, maisto rūsys, amunicijos, kapsulių, šovinių, pašarų sandėliai. Plane pažymėti 5 šuliniai, tačiau dar nėra vieno kareivinių korpuso, vandens bokšto ir dar keleto statinių. Viso užfiksuota 18 statinių, 12 kurių mūriniai, likusieji – mediniai. 

Karinis miestelis suprojektuotas pagal tradicinius tokiems objektams stačiakampio planavimo principus: vieni statiniai išsidėstę pietvakarių-šiaurės rytų, kiti – šiaurės-vakarų – pietryčių kryptimis. Į šiaurę nuo karinio miestelio plytėjo pratybų laukas. Į šlaito viršuje esančią miestelio teritoriją kyla Vilkutaičio-Keturakio gatvė, o jo viduje praeina stačiakampiu principu pravestos gatvės, buvę vidiniai pravažiavimai. statiniai[2]. 1937 m. lapkričio 14 d. atidengtas betoninis, Lietuvos Didžiojo Kunigaikščio Kęstučio paminklas, sukurtas vietinio menininko V.Ausiejaus. Jis stovėjo ant aukšto pjedestalo jo paviršius buvo imituotas granitu. Paminklo aukštis – 9 m. 90 cm. 1954 m. nugriautas. Atgavus Nepriklausomybę, 1990 m. atstatytas kitoje miesto vietoje, jo centre, prie tilto per Nemuną[3].

Tarpukariu Prienuose dislokavosi Antrosios pėstininkų divizijos 5-asis pėstininkų DLK Kęstučio pulkas ir 3-čiojo artilerijos pulko 3-čioji grupė[4].

Sovietmečiu teritoriją naudojo sovietų kariuomenės daliniai. Buvo pristatyta daug naujų pastatų, daugiabučių gyvenamųjų namų kariškiams, karinio miestelio teritorija gerokai išsiplėtė.

Vienas kareivinių pastatas yra tradicinės koridorinės anfiladinės plano struktūros, kuri tesė dar senąsias kareivinių statybos tradicijas. Pastatas vientiso tūrio, funkcionalus, asketiškos fasadų architektūros, tinkuotas, be puošybos detalių. Antrasis kareivinių pastatas neužfiksuotas 1937 m. plane. ar fotonuotraukose. Tačiau jo plano struktūra ir architektūrinis vaizdas būdingi tarpukario laikotarpio statiniams, todėl greičiausiai jis statytas apie 1939 m. Vidaus išplanavimas taip pat koridorinis, fasadai raudonų plytų, netinkuoti, durų ir kai kurių langų angas puošia originalūs platūs balto tinko apvadai. Abu kareivinių pastatai blogos būklės, nuniokoti: nuardyti stogai, viduje nebėra perdenginių, sugriauti laiptai, išdaužyti visų langų stiklai, išplėšti patys langai. Antrajam pastatui 2012 m. parengtas pritaikymo gyvenamajam namui projektas. Dar kariniame miestelyje išliko komendantūros administracinis pastatas (dabar - klinika), klubas-valgykla (likę tik apgriautos sienos), vandens bokštas, ūkiniai statiniai, amunicijos sandėliai, kai kurie šių statinių dabar tvarkomi. Teritorijos rytinėje pusėje yra sovietmečiu pastatytų silikatinių plytų daugiabučių gyvenamųjų namų ir kitokios paskirties statinių. Karinio miestelyje gausu želdinių, vyrauja apie 50m. beržai, vakarų pusėje – eglių alėja.

Kol aplinkui nebuvo užstatymo ir medžių, šis stambių pastatų kompleksas, išsidėstęs upės vingyje, dominavo Nemuno upės slėnyje. Dabar pastatus dengia gausiai suaugę medžiai. Kompleksas atsiveria, tik medžiams numetus lapus.

Nijolė Steponaitytė