Kairiajame Nemuno krante Alytuje išliko didžiulė buvusių artilerijos kareivinių teritorija, su XIX a. pabaigos „plytų stiliaus“ pastatais.

Kompleksas statytas XIX a. pabaigoje[1]. Jo situacija ir išplanavimas primena Kauno Žemųjų Šančių karinį miestelį. Artilerijos kareivinės pastatytos greta karinio plento į Varėną (dab. Ulonų g.) kurio trasos kryptis analogiška Kauno A. Juozapavičiaus prospektui. Greta – buvusi Alytaus įgulos cerkvė[2].

Kariniame miestelyje įsikūrė Rusijos kariuomenės 43-čioji artilerijos brigada. Brigados vadu paskirtas generolas majoras V.P. Dobužinskis. Generolas majoras V.P. Dobužinskis – dailininko Mstislavo Dobužinskio tėvas[3]. Prie plento, jam lygiagrečiai, įsikūrė didieji pastatai – štabas, karininkų ramovė, kareivinės, karininkų gyvenamieji namai. Teritorijoje pastatyta daug arklidžių, vežiminių, amunicijos sandėlių ir įvairių aptarnavimo pastatų. Įrengta keletas pratybų aikščių. Didžiulis pratybų laukas buvo šiaurės rytinėje plento pusėje, greta cerkvės[4].

1924 m. kareivinėse įsikūrė Lietuvos kariuomenės ketvirtasis artilerijos pulkas, jis užėmė dalį carinių pastatų. Teritorijoje buvo tokios paskirties pastatai: pulko daboklė ir ligoninė, kareivinės, 10-tos, ir 11-tos baterijų maisto sandėliai, 10 baterijos pašaro sandėlis, arklidė, patrankų garažas, pulko vado butas, karininkų fligelis, 2-osios gaubicų, ir sunkiosios artilerijos baterijų maisto sandėliai, pulko štabas, pulko štabo arklidės, trejos pašarinės, garažas, trejos arklidės, malkų, šovinių ir amunicijos sandėliai. Arčiau plento (dabar Ulonų g.) buvo gyvenamosios, toliau – ūkio paskirties pastatai. Teritorijos šiaurės vakaruose, prie kareivinių – rikiuotės pėstininkų užsiėmimų aikštė, plote prie ūkio zonos užsiėmimų su patrankomis aikštė. Greta dislokavosi šeštasis pėstininkų pulkas. Prie plento buvo pulko štabas, karininkų klubas, karininkų gyvenamieji namas, antroje eilėje, taip pat lygiagrečiai plentui – apskrities kalėjimas (kuris neturėjo atskiros aptvertos teritorijos), pulko ligoninė, kareivių klubas, trijuose stambiuose pastatuose, orientuotuose statmenai plentui buvo įsikūrę kareivinės. Atokiau šių korpusų, keliomis eilėmis išsidėstė arklidės, jų buvo dešimt, tačiau pagal eksplikaciją, užimtos buvo tik dvejos. Greta stovėjo veterinarijos ligoninė, kalvė, stalių dirbtuvė, maisto sandėlis. Pietrytinėje teritorijos pusėje buvo muzikantų komandos namas, keletas didelių sandėlių, vasarinis teatras, pirtis. Plane pažymėtas nedidelis sakralinis pastatėlis, matyt naudotas kaip koplyčia[5].

1926 m. į Alytų atkeltas 2-asis ulonų pulkas, jam suteikiant Lietuvos kunigaikštienės Birutės vardą. 1934 m. plane karinio miestelio pietvakarinėje plento pusėje sklypo plotas nurodytas 74 ha 4642 kv.m. Pratybų-paradų lauko su jame esančia cerkve bei šventiko sodyba plotas - 24 ha 5428 kv.m. Iš šių dviejų sklypų susidedančioje kariuomenės 98 ha 2070 kv.m. teritorijoje užfiksuotas 151 statinys (su šuliniais ir kt smulkiais statinėliais), jų tarpe 29 stambesni mūriniai - kareivinės, cerkvė, šventiko namas, štabas, karininkų ramovė, karininkų gyvenamieji namai, ligoninė, veterinarijos ligoninė, pirtis, dirbtuvės, kalvė, maisto rūsiai, 5 mišrios konstrukcijos - arklidės, mediniai - 11 sandėlių, 3 gyvenamieji namai.

Po Antrojo pasaulinio karo teritorijoje įsikūrė Sovietų sąjungos kariuomenė. Buvo pastatyta daug didžiulių elementarios architektūros statinių, nemažai senųjų pastatų nugriauta.

Po 1993 m. čia dislokuotas Lietuvos kariuomenės LK Birutės ulonų pulkas.

Kariniame miestelyje yra pastatų, kurie verti būti registruoti LR Nekilnojamųjų kultūros vertybių registre. Štabo pastatas pasižymi unikaliais autentiškais interjerais.

Nijolė Steponaitytė