Nuo pat savo įkūrimo 1847 m., Kauno miesto (Karmelitų) kapinės[1] tapo svarbiu urbanistiniu daugiatautiškumo ženklu – „kapinių teritorija buvo padalyta į tris dideles dalis: pietinė atiduota stačiatikiams, vidurinė (didžiausia) katalikams, šiaurinė evangelikams-liuteronams [vokiečiams]; nuo pastarosios atrėžtas kampas musulmonams“[2]. Tarpukario metais šios teritorijos kultūrinė reikšmė neabejotinai sustiprėjo: totoriai savo sklype pasistatė mečetę, vokiečiai – gimnaziją. Stačiatikių sklype 1925 m. taip pat iškilo gimnazija, o 1935 m. buvo baigta Apreiškimo cerkvė. Tiesa, „greta gimnazijos stovėjo ir keli mediniai trobesiai: rusų pradžios mokykla, cerkvės šventiko namas, dviaukštis mokinių bendrabutis ir krautuvėlė“[3]. Įdomu, kad netoliese, kitapus Vytauto pr., 1931 m. duris atvėre lenkų Adomo Mickevičiaus gimnazija. Kitoje kapinių pusėje, Trakų gatvėje, 1929 m. buvo pastatyta ir moderni pradžios mokykla lietuvių vaikams[4].

Kauno mokytojų draugijos „Mokslas-Šviesa“ gimnazijos pastatas – vienas puošniausių pirmojo nepriklausomybės dešimtmečio edukacinei funkcijai skirtų Kauno objektų. „Išvaizdai stengtasi suteikti romantinį atspalvį. Pietinė fasado dalis paryškinta neorusiško stiliaus dekoru (briaunota rustika, reljefais), cilindrinės iškyšos kiemo pusėje užbaigtos dantytais parapetais, perimtais iš rusų gynybinės architektūros.“[5] Nors pastato architektūra dvelkia istorizmu, funkciniame mokyklos išplanavime krenta į akis neįprastai platūs koridoriai, kurie abiejuose aukštuose įvardinti kaip „rekreacinė salė“. Tad, nors išplanavimą vargiai ar galėtume pavadinti racionaliu, čia būta pakankamai šviesos ir atviros erdvės, kas tuo metu buvo suvokiama kaip ryškus modernybės ženklas.  

Vaidas Petrulis