Tarpukario laikotarpiu Palangoje kasmet vis aktyviau imtasi dailinti kurortą: statytos prašmatnios vilos, tvarkyti miestelio bei pajūrio keliai ir parkai. „<…> burmistras dr. Jonas Šliūpas sako, kad nors sunkūs finansiniai laikai ir neleidžia neturtingai Palangai daryti iš karto didelių užsimojimų vasarotojų patogumams, bet vis dėlto planingas kurorto tvarkymas galės Palangai ir šiemet keletą žingsnių pažangos suteikti.“[1]

Šioje poilsio oazėje savo vasaras praleisti panoro ir Lietuvos karininkai (nuo 1924 m. – Lietuvos kariuomenės karininkų ir karo valdininkų klubas). Jie 1934 metais iš palangiškio p. Bociarskio įsigijo Birutės alėjos ir Simpsono gatvių sankryžoje stovėjusią medinę dviejų aukštų vilą ir pavadino ją Ramove. Po metų, kaip minima 1935 m. kovo 25 d. Palangos vasarnamio remonto ir eksploatacijos nustatymo dokumente[2], pastatas pradėtas remontuoti pagal Karo Butų skyriaus sudarytus nurodymus.

Statybos darbų metu sutvarkytas vilos stogas bei įrengti kambariai poilsiautojams, dalį baldų atvežant iš buvusio karininkų bendrabučio. Kruopščiai parengtos ir naudojimosi poilsiaviete taisyklės: „vasarotojams maisto neteikti, duoti pilną guolį, atlyginimą nustatyti kambariams ir lovoms atskirai, atlyginimas imamas iš vasarotojų turi būti mažesnis rinkos lygiui, vasarotojus įsileisti atvykimo eilės tvarkoje arba užsisakymo keliu, leidžiama gyventi šeimomis vienas mėn., atskiriems karininkams trys savaitės, esant laisvų vietų ir ilgiau.“[3] Tiesa, 1936 metais priimtos kelios šių taisyklių pataisos, skelbiančios, jog „vasarotojai už išgyventą vasarnamyje parą moka: 1, 2, 3 kambiuose po 2,5 Lt; 12, 13, 14 kambariuose po 2,25 Lt; 7, 8, 9, 10, 11, 17, 18, 19 kambariuose po 2 Lt, 4, 5, 15 kambariuose po 1,5 Lt ir 20 kambaryje po 1 Lt.“[4] Papildomas 50 centų mokestis imamas ir už kiekvieną lovą.

1936 m. liepos 12 d. visuotiniame suvažiavime tame pačiame sklype buvo nutarta parengti karininkų valgyklos ir dar vienos vilos projektus. „Vasarnamyje numatoma turėti 100 lovų. Valgykla turėtų būti apstatyta atskirais staleliais. Prie valgyklos turi būti įrengta virtuvė su reikalingais ruošos ir tarnautojams gyventi kambariais. Turi būti įrengta ledaunė-rūsys, o taip pat pašiūrė paukščiams laikyti, malkoms ir baldams bei kt. rakandams susidėti.“[5], Iki šių dienų išliko (beveik nepakitusi) tik su sklypu karininkų įsigyta ir „kapitaliai“ remontuota vila.

Netaisyklingo plano vasarnamio stilistinė raiška būdinga kurortinei architektūrai ir darniai sąveikaujanti su tuo laiku Palangoje vyravusiomis nedidelėmis privačiomis medinėmis vilomis. Lakonišką pastato tūrį puošia kelios verandos, dekoruotos plastiškais ornamentais, menančiais gamtos formas; stogelių karnizai apjuosti liaudiškomis „dantukų“ juostelėmis, pokarniziai ir tvorelės, tiek konstrukcinės, tiek puošybinės paskirties – pasikartojančiais rombo formos motyvais, kurių apraiškų galima pastebėti ir pietų Lietuvos kurortiniuose pastatuose (Druskininkų vila K. Dineikos g. 9, Vila „Radium“ Druskininkuose, Žako Lipšico (žydų) memorialinio muziejaus pastatas ir kt.). Pagal 1939 m. „kapitalinio remonto projektą“, viloje buvo numatyta įrengti net devynis įėjimus, pastato centre – įstiklintą priebutį, nuo rizalito per visą pastato ilgį antrajame aukšte – balkoną, tačiau šie pakeitimai įgyvendinti nebuvo, perplanuotoje viloje atsirado vos keliais kambariais daugiau.

Viltė Migonytė

[1] Palangos kurortas šiais metais. Lietuvos aidas, 1933, gegužės 20, nr. 113 (1785), p. 8.

[2] Lietuvos Karininkų Ramovės seniūnų tarybos ir valdybos posėdžių protokolai. LCVA f.6 ap.1 b.11.

[3] Ibid.

[4] Ibid.

[5] Ibid.