Pagal 1923 m. gyventojų surašymo duomenimis Kaune gyveno nepilnai 4 procentai vokiečių tautybės piliečių. Nors vokiečių, gyvenančių Lietuvoje skaičius per visą Pirmosios Respublikos laikotarpį pakito labai nežymiai, o Vokietijos pretenzijos į Klaipėdos kraštą vertė vietos valdžią atidžiau stebėti šios tautinės mažumos politines, kultūrines, kartu ir švietimo, veiklas 1920 m. Kaune įsteigiama Vokiečių aukštesnioji realinė mokykla[1].

1922 m.[2] pradėtas statyti mokyklai skirtas pastatas, pagal šveicarų architekto Eduardo Pejerio projektą Vytauto prospekto ir Ūkio gatvių (dabar Totorių g.) sankirtoje[3]. Tačiau statybos darbai užbaigti jau pagal V. Landsbergio-Žemkalnio projektą[4] – „Kauno Aukštesniosios Realinės Mokyklos Komitetui leidžiama užstatyti trečią aukštą ir padaryti visus kitus pakeitimus mokyklos trobėsiui esančiam Vytauto pr. 24 nr. Kaune pagal 1930 – Vytauto Didžiojo – m. liepos mėn. 22 d. patvirtintą braižinį[5]“. 1930 m. mokyklai suteikiamas gimnazijos statusas.

V. Landsbergio-Žemkalnio užbaigtas pastatas – charakteringas funkcionalizmo pavyzdys: vienas ryškiausių akcentų skirtingų dydžių langai, kad mokyklos vidinės erdvės būti tinkamai aprūpintas šviesa.

Pagrindinio fasado estetiniai sprendimai – tai simetrijos (ritmingas langų išdėstymas) ir asimetrijos (pagrindinis įėjimas komponuojamas šone; skirtingų dydžių langai) dermė. Minimalistinis eksterjeras lėmė, jog masyvus trijų aukštų pastatas lengvai ir organiškai susilieja su urbanistiniu kraštovaizdžiu, tačiau netapo monotonišku, ar neįdomiu.

Mokyklos išlaikymu tarpukariu rūpinosi „Lietuvos vokiečių kultūrinė sąjunga“ („Kultūrferbandas“), kuri buvo įkūrusi ir šios mokyklos mokiniams skirtą bendrabutį[6]. Prasidėjus Antrajam pasauliniam karui gimnazija uždaryta. Vėliau pastate įkurdinta rusų vidurinė mokykla (dabar Aleksandro Puškino gimnazija)[7].

Kristina Endriukaitytė