Galima spėti, kad ketvirto dešimtmečio pradžioje Raseiniai buvo pakankamai apšiuręs miestelis. Kaip rašoma 1930 m. spaudoje: „nors Raseiniai ir seni, net nuo rusų laikų apskrities centras, bet vis dėlto jis daro iškarto mizerną įspūdį. Miestas labai apsileidęs. Daug yra tokių namų, kurie jau seniai neturėjo būtiniausio remonto. Gražių didesnių moderniškų namų Raseiniuose nėra. Paprastomis dienomis miestas tarsi apmiręs. Nėra jokio judėjimo. Net miesto centre dažnai ištisomis valandomis nepastebėsi gyvo sutvėrimo, išskyrus krautuvininkus, kurie stovi savo mizernų krautuvių duryse ir laukia nebuvėlių pirkėjų.“[1]

Nenuostabu, kad ir paštas neturėjo savo nuosavo pastato, o glaudėsi mediniame, prastos būklės name. Raseinių arešto namams išsikėlus į naujas patalpas, 1930 m. Pašto valdybai buvo perduotas jiems priklausęs žemės sklypas su pastatais V. Kudirkos g. 1933 m. tuometis pašto valdybos statybos referentas K. Duž-Dušauskas parengė naujų rūmų projektą. Senieji pastatai buvo nugriauti, mūrinio pastato plytos panaudotos naujo pastato statybai[2]. Na, o nuo 1934 m. lapkričio „Raseinių pašto tarnautojai nustojo klausytis žiemos šalčio ir vėjo muzikos, kuri nuolat nemaloniu disonansu švilpaudavo pro supuvusių langų rėmus“[3], ir įsikėlė į naujus rūmus. Nors projekte matome, kad paštą planuota statyti dviem etapais, tačiau antroji dalis taip ir liko neįgyvendinta.

Miestelio kontekste tai buvo vienas moderniausių objektų, ir bylojo apie 1933 m. prasidėjusį šiokį tokį Raseinių atsigavimą: „nugriovus senąsias lūšnas, jų vietoje statomi nauji trobesiai. Be to, baigiami statyti ir keletas didesnių rūmų, jų tarpe dideli Lietuvos Banko rūmai, šešių komplektų pradinė mokykla ir Pašto rūmai“[4]. 1934 m. iškilo ir solidus Nepriklausomybės paminklas (arch. K. Reisonas). Apie tam tikrus miestelio atsigavimo ženklus liudijo ir Lietuvai pagražinti draugijos užmojai sutvarkyti „miesto sodną, vienintelę reseiniškių poilsio vietą. Jau padarytos klombos, sutvarkyti takeliai, pasodinta medelių ir kt.“[5] Prieš sutvarkymą pastarąjį lankė „tik karvės, ieškodamos žolės“[6].

Stilistine prasme modernus pastatas pačių paštininkų nenustebino: „pašto rūmai kuo nors ypatingu nepasižymi: nedideli, kuklūs. Gal tik fasado antrame aukšte tarplangėse pastatytos granito skulptūros  labiau atkreipia praeivio žvilgsnį.“[7] Reljefuose buvo pavaizduotos įvairius darbus atliekančios žmonių figūros – karys, jūreivis, raštininkas ir kt. (skulptorius Juozas Zikaras)[8]. Gerokai entuziastingiau architektūra buvo įvertinta Statybos inspekcijoje – aprobuojant projektą, išreikšta nedažnai pasitaikanti pastaba: „susipažinusi su Raseinių pašto rūmų projektu pilnai jam pritaria ir pageidauja, kad Pašto Valdyba ir toliau tokius projektus Statybos Inspekcijai siuntinėtų”[9].

Įdomu, kad patys raseiniškiai vertino paštą ne tik kaip modernų pastatą šalia kurio „kaimyniniai miesto namai kaip įmanydami lenkiasi ir jaučia pareigą užleisti savo vietas padoresniems pastatams“[10], tačiau ir už gatvės apšvietimą: „raseiniškiai gyveną Dr. V. Kudirkos gatvėje džiaugiasi, kad perkėlus paštą, į nuosavus rūmus čia, esą, pasidarė žymiai šviesiau, negu buvo pirmiau, nes pro didelius pašto langus, kurie niekuo neužleisti, elektros šviesa apšviečia ir gatvės dalį. Tiesa, praeiviams šviesa akių negadina, tačiau pašto tarnautojams praeivių žvilgsniai pro langus maža malonumo teikia“ [11]. Nors miestas vakaro metu nebuvo visiškai tamsus – kaip rašoma oficialioje 1932 m. savivaldybės ataskaitoje „iki 1 val. nakties apšviečiamas 59 elektros lempomis“[12], – akivaizdu, kad tokio apšvietimo nepakako.

Vaidas Petrulis