Šančių Švč. Jėzaus Širdies bažnyčia – charakteringas moderniosios sakralinės architektūros pavyzdys. Modernistinių formų bažnyčios nėra dažnas reiškinys Pirmosios Respublikos laikotarpiui, todėl bažnyčia Šančiuose – įdomus ir vertingas objektas Lietuvos sakralinio paveldo kontekste.

Šančiai tarpukariu – ypač tankiai apgyvendintas laikinosios sostinės priemiestis (laikmečio spaudoje minimi skaičiai, esą 1931 m. Šančiuose gyveno apie 25 000 žmonių, o tai prilygo tuometiniam Šiaulių miesto gyventojų skaičiui[1]), tačiau katalikų maldos namų klausimas parapijoje buvo probleminis dar nuo XX a. pradžios. Yra žinoma, jog šv. Mišias Šančiuose kunigas aukodavo mažoje koplytėlėje parapijos kapinėse, todėl visi norintys netilpdavo. Dėl šios priežasties didelė dalis parapijiečių religines praktikas atlikti turėdavo keliauti į gretimą parapiją, į Karmelitų bažnyčią[2].

Padėtį bandyta pagerinti po Pirmojo pasaulinio karo maldos namus įrengus pertvarkytame Kauno tvirtovės kariniame sandėlyje[3]. Sunkumus dėl maldos namų iškalbingai liudija faktas ir apie tai, jog vienas parapijietis – Jurgis Stančiauskas – nuosavame sklype už savo lėšas ketino pastatyti bažnyčią[4]. Nors šis sumanymas nebuvo įgyvendinas, tačiau bažnyčia visgi pradėta statyti. Toks faktas atskleidžia, jog konkretaus religinių apeigų centro nebuvimas parapijoje tapo jautria socialine problema, o privačios bažnyčios statybos epizodas – liudijo grėsmę net Bažnyčios visuotinumo suvokimui vietos bendruomenėje. Todėl Šančių parapijoje bažnyčios pastatas buvo reikalingas ne tik, kaip urbanistinis objektas, tačiau ir kaip religinę pasaulėvoką, socialinį saugumą ir stabilumą garantuojantis bendruomenės elementas.

Naujų maldos namų statybą inicijavo tuometinis Šančių parapijos klebonas Mamertas Lumbė[5]. Projektavimo darbai tęsėsi apie keturis metus. 1935 m. pateiktas tvirtinti architekto Algirdo Šalkauskio projektas. Tiesa, pastarasis darbų neužbaigė, ir statinio projektavimą perėmė architektas A. Netyksa, 1936 m. paruošęs kiek pakoreguotą bažnyčios brėžinį. Tačiau ir pastarajam su, greičiausiai, aikštingu klebonu sutarti sekėsi sunkiai. 1937 birželio 16 d. raštu Šančių kleboną A. Netyksas informavo, kad technikinės priežiūros atsisako. Po kelių dienų, birželio 19 d., inž. V. Peldavičius pareiškė apsiimąs tolimesnę technikinę priežiūrą, bet birželio 25 d. nuo technikinės priežiūros atsisakė, motyvuodamas, kad kun. Lumbė neklauso techniškų nurodymų, be to, nesusitariama dėl honoraro[6]. Visgi, nors 1937 m. liepos 19 d. „patikrinus Šančių Parapijos bažnyčios statybą rasta konstruktyvinių defektų ir neprisilaikymo patvirtinto projekto“[7], bažnyčios statyba buvo baigta ir objektas pašventintas 1938 m.

Bažnyčios pastatas stačiakampio plano, su dviem žemais bokštais, išryškinančiais centrinį fasadą. Proporcingai suprojektuotos dvi zakristijos prie šoninių fasadų akcentuoja masyvius tūrius ir išryškina minimalistinę eksterjero puošybą. Bažnyčios fasadams būdinga taisyklingų geometrinių figūrų kompozicija: kvadrato formos centrinės durys disonuoja su siaurų, stačiakampių langelių vertikalėmis. Interjere išsiskiria presbiterijos arką puošianti dailininko Liudo Truikio freska „Angelai“ bei galiniame fasade pokario metais įkomponuoti Stasio Ušinskio vitražai.

Pastato eksterjeras ir formų tūriai organiškai susiliejo su Šančių priemiesčio urbanistiniu kraštovaizdžiu, kuriame koncentravosi pramonės objektai, technikos infrastruktūra, kareivinių kompleksai. Modernios architektūrinės formos ir technikos pabrėžė pastato estetiką akcentuojant medžiagiškumą: bažnyčios statyboje pritaikyta moderni gelžbetonio konstrukcijų projektavimo technologija. Bažnyčios stogas – tai vienas pirmųjų plonasienės gelžbetoninės kevalinės konstrukcijos pavyzdžių tarpukario Lietuvoje. Skaičiavimus ir darbų priežiūrą atliko inžinierius Pranas Markūnas – vienas iš šios technologijos pradininkų Lietuvoje[8].

Kristina Endriukaitytė