Aštunto dešimtmečio antroje pusėje, Lietuvoje, kaip ir Sovietų Sąjungoje, įsisiūbavo modernizmo krizė bei su ja atvilnijusi įvairialypių po-modernistinių architektūros interpretacijų banga. Tiesa, sovietiniame kontekste, šie procesai sietini ne tiek su postmodernizmu ar vėlyvuoju modernizmu, kiek su bandymais suteikti erdvei regioninį atspalvį. Vietinio savitumo eksponavimas kaip tinkamiausia priemonė įveikti probleminius funkcionaliosios architektūros aspektus nenaudojant technologiškai pažangių konstrukcinių sprendimų ar brangių medžiagų, atitiko ir oficialųjį požiūrį į architektūros raidą. Lietuvos kooperatyvų sąjungos rūmai šiame kontekste buvo kiek išskirtinis objektas. Netgi deklaruojamos visuotinės lygybės sąlygomis, pastatas skirtas komercinę veiklą organizuojančiai įstaigai kuri buvo įsteigta dar tarpukariu veikusios organizacijos „Lietūkis“ pagrindu, galėjo turėti gerokai didesnį biudžetą nei bet kuris eilinis administracinės paskirties statinys. Tai leido architektui Justinui Šeibokui sukurti ir įgyvendinti originalų, įprastus šio laikotarpio standartus praplečiantį projektą.

Nekyla abejonių – vienas svarbiausių kompozicinių šio objekto akcentų – ekspresyviai banguojančios fasado linijos. Vieną vertus, tokį sprendimą įtakojo urbanistinė aplinka. Šiuolaikinių formų bei medžiagų, išsiskiriančio aukščio statinį teko priderinti prie intensyvaus 19 a. susiformavusio miesto dalies užstatymo. Optiškai lankstus, vilnijantis bei palaipsniui į viršų siaurėjantis tūris, objektą žiūrovui atveria palengva, vizualiai sumažinant kontrastą su aplinka. Iš Gedimino pr. pusės fasadas sutampa su vyraujančia karnizų išklotinės linija, o aukštesnioji dalis banguotomis terasų linijomis atsitraukia nuo raudonosios linijos į sklypo gilumą ir pasislepia už žemutinių aukštų. Tikrasis statinio aukštis atsiskleidžia tik iš kai kurių taškų. Pirmasis pastato aukštas pėsčiųjų patogumui buvo įtrauktas į vidų, čia buvo kavinė.

Kitą vertus, labai įdomu atkreipti dėmesį į tai, kad eksponuodamas išskirtinumą bei architektūrinį iššūkį, statinys tuo pat metu yra persmelktas regionalumo. Atidžiau pažvelgę, čia pastebėsime tą pačią ekspresyvią, netgi kiek barokišką modernizmo interpretaciją, kuri buvo tapusi savotišku Lietuvos tarpukario architektūros atpažinimo ženklu. Šioje vietoje netgi galėtume prisiminti ketvirtajame dešimtmetyje architektų suformuotas įžvalgas bylojančias, kad bandymas apčiuopti gilesnę Lietuvai būdingų architektūrinių formų prigimtį yra neišvengiamai sietinas su plastiškomis baroko formomis, kurios, savo ruožtu, atspindi banguotomis linijomis prisodrintą Lietuvos kraštovaizdį. Nors oficialioje sovietmečio Lietuvos architektūros teorijoje panašių sąsajų vargu ar užtiksime, tačiau galime neabejodami teigti, kad formos plastiškumas yra vienas ryškiausių Lietuvos XX a. architektūros savitumų tiek tarpukaryje tiek ir sovietmečiu. „Lietkoopsąjungos“ pastatas yra puikus šių tendencijų pavyzdys.  

Vaidas Petrulis