XX a. ketvirto dešimtmečio Lietuvos architektūra pasuko modernėjimo keliu ir vis labiau atspindėjo vadinamojo „tarptautinio stiliaus“ tendencijas, kurios vakarų Europoje, taip pat ir Rusijoje, rėmėsi funkcionalizmu. Tiesa, net ir tuomet išliko stipri istoristinės architektūros įtaka ir noras interpretuoti praeities formas. Monumentalumo siekis ypač juntamas visuomeniniuose reprezentaciniuose pastatuose, o estetinis rezultatas kiek primena garsiojo EUR (Esposizione Universale, Roma) rajono Romoje architektūrą.

Žydų vaikų namų, pastatytų pagal vokiečio architekto Hišfeldo projektą, pastato estetinė raiška iš esmės atspindi XX a. ketvirto dešimtmečio architektūros tendencijas, todėl objektas yra iškalbingas epochos pavyzdys, kai buvo balansuojama tarp funkcionalizmo ir redukuoto dekoratyvumo. Prasminga pacituoti žymaus to meto architekto Karolio Reisono žodžius apie Žydų vaikų namų pastato architektūrą: „Nors mažai prabangos, bet labai daug patogumų ir viskas kuo tiksliausiai išnaudota, be to, daug šviesos“[1]. Be to, priešais pastatą buvo suformuota santykinai didelė aikštelė „saulės vonioms“, taip pat numatytas sodas[2]. Visa tai leidžia daryti prielaidą, kad modernistinės architektūros vertybės, kaip antai saulės šviesa, švara ir erdvė, buvo itin svarbios projektuojant šį pastatą, nors, antra vartus, ano meto spaudoje pastebimi ir buitiniai nepritekliai: „[...] lig šiol vargas esąs namas su vandeniu, tačiau, atšilus, tikisi įvesti vandenį iš miesto vandentiekio“[3].

Skiriant daug dėmesio minėtoms modernistinėms architektūros vertybėms, kartu vengiama ir bereikalingos puošybos, architektūrinė estetika kuriama pasitelkiant tūrinę erdvinę kompoziciją, naudojamos metalinės lenktų balkonų tvorelių formos, vengiama simetrijos. Vis dėlto kampiniai fasado segmentai tarsi įrėminami karnizinėmis juostomis, būdingomis daugeliui ketvirto dešimtmečio pastatų Lietuvos miestuose.

1932 m. iškilę Žydų vaikų namai Kaune svarbūs ir kaip socialinis kultūrinis reiškinys – tai pirmieji tokio masto žydų vaikų namai Lietuvoje, kuriuose numatyta 120 vietų. Kita vertus, šio pastato statyba buvo grįsta ir pilietinės integracijos principais: „Žydų našlaičių ir vaikų aprūpinimo centro instituto Lietuvoj veikėjų tikslas esąs siekti brolybės ne tik tarp žydų varguomenės ir turtingųjų sluoksnių, bet ir apskritai tarp visų tautybių Lietuvos gyventojų bendros tėvynės ir valstybės labui“[4]. Taigi Žydų vaikų namų pastatas Kaune labai nuosekliai reprezentavo ketvirto dešimtmečio architektūrą, tik, gaila, dėl perstatymų ir rekonstrukcijų laikui bėgant prarado dalį savo estetinės vertės.

Kastytis Rudokas