Kauno Panemunės šile, Jono Basanavičiaus parko pakraštyje, prie Vičiūnų kaimo (dab. Žuvėdrų al. ir Kruonio g. kampas), kuris su Aukštąja Panemune bei jos apylinkėmis pagal 1933 m. kurortų įstatymą buvo priskirtas „prie kurortų, ir todėl (...) tvarkomas pagal kurortų taisykles[1]”, 1930 m. atidaryta Draugijos kovai su tuberkulioze sanatorija. „Į atidarymą atsilankė daug svečių, (…) pramonininkų, finansininkų ir valdžios atstovai. (…) Draugijos pirmininkas D-ras K. Grinius atidarydamas sanatoriją, į susirinkusiuosius prabilo žodžiais, nušviečiančiais tuberkuliozo išsiplėtojimą Lietuvoje, gydymą ir gydymo įstaigas. (…) Pastatyta tiktai centralinė dalis. Išleista 130.000 litų. 1 ha žemės sklypą su 12 arų sodyba bei mūriniu namu sanatorijai davė valdžia. (...) Sanatorijai trūksta tik „sparnų”, kurių kiekvienas kainuos apie 50.000 litų. Draugijos susirinkimas nutarė padaryti pastangų, kad šiemet būtų pastatytas vienas sparnas”[2].

1930 m. sanatorijoje gydėsi 50 ligonių, o 1937 m. joje jau buvo 80 lovų. Vasaros sezono metu šis skaičius padidėdavo – ligonius įkurdindavo keliuose naujai pastatytuose medinukuose. 1934 m. pristatytas kairysis priestatas[3] (projektavo inžinierius Viktoras Melejinas). „Centrinis korpusas ir dešinysis sparnas taikomi suaugusiems ligoniams, sergantiems tuberkulioze. (...) Beveik visos palatos turi atskirą išėjimą į bendrą atvirą, tik stogu dengtą, verandą Liege-Kur. Viena bendra, visai izoliuota palata centriniame korpuse, antrame aukšte, skiriama suaugusiems ligoniams, sergantiems kaulų tuberkulioze. Jie turi atskirą išėjimą į ant verandos stogo įrengtą soliariumą, kur ligoniai gydomi saulės šviesa. Dešiniajame sparne, I-me aukšte, koridoriaus gale yra įrengtas operacijoms kambarys – operacinė, o šiaurės pusėje pristatytas mūrelis, kuriame įrengtos vonios, klozetai ir izoliacijos kambarys, turintis atskirą išėjimą į kiemą. (...) Visas kairysis sanatorijos sparnas turi tris dideles palatas, skiriamas vaikams, sergantiems kaulų, liaukų ir bronchų tuberkulioze. Visos palatos turi atskirą išėjimą į visai atvirą verandą, didelę verandą – soliariumą. Šiame sparne yra kambarys, kuriame vaikai švitinami kvarco lempa. Į šiaurę pristatytame 2-jų aukštų mūriniame name yra gydytojo kabinetas, vonios, dušai, klozetai, taip pat gydytojo, gailestingųjų seserų ir slaugytojų butai, ūkio vedėjo raštinė ir butas, virtuvė ir kambarys virėjai. Šiame name su visai atskiru įėjimu iš sanatorijos kiemo įrengtas vaikams izoliacijos kambarys. Truputį toliau nuo sanatorijos, atskirame name, yra įrengta skalbykla, siuvykla, lavoninė, o taip pat atskiri sandėliai, rūsys ir ledūnė”[4].

Tuberkuliozės prevencijai skirtame tarpukario specialiajame leidinyje minima, kad „sanatorija įrengta moderniškai, su centriniu šildymu, kanalizacija, elektros šviesa, signalizacija, (...) turi savo knygyną ir atskirą 17 apmokamų tarnautojų personalą, aptarnaujantį vaikus ir suaugusius. (...) Ligoniai čia gydomi konservatiškai ir aktyviškai. Konservatiškas gydymas pravedamas pagal Brehmer’io Dettweiler’io higienos-dietikos sistemą, suteikiant sergančiam organizmui ramumą, gerą, atitinkamą maistą, gryną orą, šviesą. Aktyviškas gydymas vartojamas ten, kur nepakanka konservatiško gydymo”[5].

Šie faktai byloja tiek apie pažangią tuometinę medicinos sistemą ir sparčiai besivystančią infrastruktūrą, tiek apie tuberkuliozės gydymo užmojus modernėjančioje vietinėje poilsiavietėje, atsižvelgiant į vakarietiškas tokio tipo sanatorijų architektūros ir planavimo tendencijas. Tiesa, šis gydymas nebuvo pigus. „Už išlaikymą sanatorijoj bendrose palatose imama 8 lit. per dieną, o atskiroje palatoje (dviem lovom) – po 16 litų per dieną. Už specialų gydymą, kaip pneumotorakso operacijas, rentgeno tyrimus, gipso tvarsčius, intravenines injekcijas, dantų gydymą apmokama atskirai pagal Kauno m. ligonių kasos taksą”[6].  

Viltė Migonytė