Didelis čia stovėjęs dvaras XVI a. priklausė Trakų vaivadai Stanislovui Goštautui, vėliau – LDK kancleriui, Vilniaus vaivadai Mikalojui Radvilai Juodajam (1515–1565)[1]. Perstatinėjami po gaisrų, rekonstruojami pastatai keitėsi ir iki XIX a. pradžios susiformavo 7 korpusų ansamblis, besitęsiantis nuo Didžiosios iki Bokšto g. 1808 m. plane valdai priklausantys namai supa erdvų netaisyklingo plano kiemą, kurio kampuose pastatų korpusai ir iškyšos suformuoja mažus pusiau uždarus kiemelius.
1804 m. spalio 5 d. namus nusipirko Vilniaus universitetas[2], kad komplekse įrengtų universiteto klinikas. Pirmiausia buvo įrengta Terapijos klinika, turėjusi dvi palatas po 6 lovas. Jos vadovas prof. Jozefas Frankas gyveno kitoje gatvės pusėje. 1808 m. suorganizuota Chirurgijos klinika su 13 lovų dviejose salėse[3]. Prie Terapijos klinikos veikė ambulatorija, kurioje būdavo nemokamai apžiūrimi ir gydomi neturtėliai. Nors lovų klinikose nebuvo daug, pats universitetinių klinikų įsteigimas XIX a. pr. buvo naujas ir labai pažangus reiškinys.
Naujai įrengtų klinikų palatos žibėjo švara. Ligonių iš pradžių trūko, nes liaudis įsivaizdavo, neva ligoniai bus skrodžiami gyvi ar bent panaudojami bandymams[4]. Frankui pasiūlius, 1807 m. klinika buvo paversta karo ligonine. Tai padaryta materialiniais sumetimais, nes tokios ligoninės buvo išlaikomos iš Imperijos iždo[5]. Ilgainiui teko pripažinti, kad patalpos klinikoms yra per tamsios ir 1831 m. gydymo įstaiga iš buvusių Radvilų rūmų buvo iškeldinta.
Kai ligoninės pastatai buvo parduoti, dauguma jos korpusų tebebuvo dviaukščiai, netgi namas prie Didžiosios g. Prasidėjus Šv. Nikolajaus cerkvės rekonstrukcijai, 1865 m. buvo nugriauta dalis buvusių klinikų pastatų. 1898 m. valda atiteko broliams Ševelijui, Chaimui ir Perecui Cholemams[6]. Pagal archit. Michailo Prozorovo projektą namai buvo rekonstruoti, kai kurie perstatyti. Didžiosios g. namo fasadas pasipuošė turtingu istoristiniu dekoru. Jį puošė baliustros, lipdiniai, kariatidės, virš stogo kilo laužytas frontonas.
Antrojo pasaulinio karo pabaigoje šis naujas namas buvo sugriautas. Laimei, liko tikslus pastato fasado piešinys, atliktas Juozo Grigo Gabšaičio 1943 m. balandžio 8 d.[7], kai namas tebestovėjo nepaliestas karo audros. Pagal šį piešinį buvo suprojektuotas naujai statomo namo fasadas, atkurtas jo istoristinis dekoras. Pastogės karnizą laikančias hermas sukūrė skulptorius Leonas Žuklys. Namas yra puikus naujos statybos Senamiesčio erdvėse pavyzdys.
Morta Baužienė
[1] Valužytė, J. Gyvenamas namas Didžioji Nr. 10: Istoriniai tyrimai, 1990, VAA, f. 1019, ap. 11, b. 5458, l. 10.
[2] Vilniaus universiteto medicinos-chirurgijos akademijos byla, 1832, LVIA, f. 567, ap. 2, b. 3240, l. 78.
[3] Vilniaus universiteto istorija 1803–1940, Vilnius, 1977, p. 65.
[4] Frankas, J. Atsiminimai apie Vilnių. Vertė Genovaitė Dručkutė, Vilnius: Mintis, 2001, p. 62.
[5] Ibid., p. 164.
[6] PRPI, Vilnius, Didžioji g. N. 8, 10 Gyvenamieji namai. Planai, VAA, f. 1019, ap. 11, b. 5460, l. 8.
[7] Baužienė, M. Pasižvalgymas po senojo Vilniaus mūrus. Vilnius: Savastis, 2012, p. 182.