Pirmoji stačiatikių bendruomenė Panevėžyje įsikūrė 1841 m., palaiminus Lietuvos ir Vilniaus metropolitui Josifui Semaškai. Pamaldos vykdavo nuomojamame pastate – privačiame name ant Nevėžio upės kranto[1]. Tuo metu Panevėžyje buvo dislokuoti didžiuliai kariniai daliniai, todėl karinė vadovybė iniciavo maldos namų statybą. Buvo nutarta cerkvei pritaikyti mūrinę pijorų bažnyčią. 1849 m. gegužės 8 d. cerkvė buvo pašventinta. Vėliau nedidelė medinė stačiatikių šventyklėlė buvo pastatyta stačiatikių kapinėse ir 1892 m. spalio 23 d. pašventinta Kristaus Prisikėlimo vardu[2]. 1918 m. mūrinė cerkvė (dabar – Švč. Trejybės bažnyčia) grąžinta katalikams ir Panevėžyje liko tik medinė stačiatikių cerkvė[3].

Medinė Kristaus Prisikėlimo cerkvė, kaip minėta, stovi stačiatikių kapinėse tarp J. Tilvyčio, Krekenavos ir Klaipėdos gatvių. Pastatas pagrindiniu fasadu atgręžtas į vakarus (į Krekenavos gatvę), o šoniniu pietų fasadu – į J. Tilvyčio gatvę.

Panevėžio kapinių cerkvės tūris panašus į vienbokščių katalikų bažnyčių – su bokštu ir bokšteliu, kylančiais dvišlaičio stogo galuose. statinys su akmens mūro cokoliu, suręstas iš sienojų ir apkaltas horizontaliai lentomis. Planas simetriškas, su išsikišusiu priekin prieangiu ir užbaigtas trisiene apside. Pagrindinis fasadas simetriškas, su išsikišusiu priekin trijų tarpsnių bokštu, dengtu keturšlaičiu stogeliu, virš kurio kyla aštuonkampis kupoliukas su svogūno formos šalmu ir šešiagaliu kryžiumi.

Bokšto apatinio tarpsnio kampus žymi piliastrai su įrėžomis, dvivėres duris dengia dvišlaitis stogelis. Viršutinių tarpsnių kampus pabrėžia poriniai piliastrai su įrėžomis, vidurinėje dalyje įkomponuoti maži stačiakampiai langeliai, apjuosti puošniais apvadais: jų šoninės lentos profiliuotos, viršutinės prikaltės drožinėtos ir puoštos plastiškų formų sandrikais, o palangių traukas remia gembės.

Šoniniai fasadai vienodi, skaidomi piliastrais su įrėžomis. Tarp piliastrų įkomponuoti aukšti stačiakampiai langai, apjuosti puošniais apvadais, jų šoninės lentos profiliuotos, apatinės prikaltės drožinėtos riestiniu ornamentu, o viršus vainikuotas trikampiais sandrikais su lipdiniais.

Apsidės fasadas simetriškas, trisienis, vienodo aukščio su šoniniais fasadais; virš stogo kraigo kyla aštuonkampis bokštelis, dengtas svogūniniu šalmu su šešiagaliu kryžiumi. Vidurinė fasado plokštuma aklina, su lango vietą imituojančiais apvadais ir reljefiniu aštuongaliu kryžiumi. Šoninės fasado plokštumos su langais, kurių dydis ir apvadai analogiški kaip kituose fasaduose.

Visų fasadų langų stiklai smulkiai sudalyti, su paryškintu kryžiaus formos ornamentu vidurinėje dalyje. Kryžiaus kraštinės suskaidytos smulkiomis geometrinėmis figūromis – trikampiais, rombais ir  stačiakampiu bei pagyvintos žalios, raudonos ir geltonos spalvos stiklų intarpais. Fasadus juosia siauras frizas ir išsikišęs dviejų traukų karnizas.

Viduje dominuoja nedidelė salė, dengta lygiomis lubomis. Sienų viršų juosia profiliuotas frizas ir skaido horizontali trauka, esanti kiek žemiau už langų apatinę liniją. Langus paryškina profiliuoti apvadai ir stilizuoti trikampiai sandrikai. Rytų pusėje dviem pakopomis atskirta apsidinė dalis, ją pridengia žemas ikonostasas; už pastarojo yra dvasininko patalpa su altoriumi.

Panevėžio medinė stačiatikių cerkvė – istorizmo laikotarpio statinys; jos eksterjere vyrauja mūrinės stilinės neoklasicizmo architektūros elementai, o bokštų šalmai ir kryžiai būdingi Rusijos stačiatikių cerkvėms.

Marija Rupeikienė