Po pralaimėto 1863 m. sukilimo, Rusų vyriausybei slopinant priešiškas carų valdžiai nuotaikas šalyje, imtasi griežčiau kontroliuoti Žemaičių vyskupo Motiejaus Valančiaus veiklą. Dėl šios priežasties į gubernijos centrą Kaune perkeltas Žemaičių vyskupijos administravimas. Jau tuomet seminarijai ir vyskupijos kurijai trūko reikiamų patalpų Kaune. Be popiežiaus leidimo rusų valdžios nutarimu seminarija glaudėsi uždaryto Bernardinų vienuolyno patalpose[1].

Lietuvai paskelbus nepriklausomybę, vyskupijų pertvarkos, suderintos su Šventuoju Sostu, teko ilgokai palaukti ir tik 1926 m. popiežiaus Pijaus XI aktu (apaštališkoji konstitucija) „Lituanorum gente“ buvo įkurta savarankiška Lietuvos bažnytinė provincija: Jos teritorija buvo ano meto nepriklausoma Lietuva [be Vilniaus krašto], o centras – tuometinė laikinoji sostinė Kaunas[2]. Išaugusi institucinė reikšmė nulėmė, jog XX a. trečiajame dešimtmetyje neišvengiamai pribrendo reikalas plėsti arkivyskupijai priklausantį Kunigų seminarijos pastatų kompleksą. Spręsti patalpų plėtros klausimą skatino ir Šventasis Sostas[3].

1929‑1930 m. pagal inžinieriaus ir architekto Vaclovo Michnevičiaus projektą užstatytas antstatas ant istorinio buvusio Bernardinų vienuolyno vakarinio korpuso[4]. Pirmieji būsimųjų darbų projektai parengti 1928 m.[5] Po metų Statybos inspekcija prie Vidaus reikalų ministerijos patvirtino projektą: 1929. Kauno Metropolijos Kunigų Seminarijai leidžiama statyti seminarijos namo III aukštą ir priestatus einant 1929 m. balandžio m. 25 d. 4432 nr. patvirtintu brėžiniu[6].

Pastato planas stačiakampis, su dviem masyvių tūrių rizalitais vakarinėje dalyje. Pagal V. Michnevičiaus projektą, ant buvusio vienuolyno plytų mūro užstatytas trečias ir ketvirtas aukštai. Senosios pastato dalies rizalitai sutvirtinti kontraforsais. Antstato patalpos suprojektuotos žymiai erdvesnės nei pirmieji du aukštai: rytinėje pastato pusėje net įkomponuota dviaukštė salė[7].

Pagrindinio fasado akcentas – didingas dviaukštis portalas, paremtas kolonomis, virš kurių – plastiškas frontonas. Antstatas tinkuotas, skaidomas siaurais piliastrais, skirtingų formų langais (trečiojo aukšto langai užapvalinti, ketvirtojo – smulkesni, sudvejinti), užbaigiamas masyviu laužytu karnizu ir baliustrada.

Neobarokinių formų antstatas, architektūros istorikės N. Lukšionytės teigimu, nedera su viso ansamblio architektūra[8]. Bandant optimaliai išnaudoti erdvę, paaukštinti tūriai visgi užgožė gotikines pastato formas. Tačiau V. Michnvičiaus projektuotas antstatas įgavo vientisumo ir darnos, kai ketvirtajame dešimtmetyje šalia iškilo nauji istorizmo stilistikos pastatai: Seminarijos rektoratas ir Metropolito rūmai.

Kristina Endriukaitytė

[1] Ištakos. Prieiga per internetą:
http://www.kks.lcn.lt/index.php/istorija/istakos/

[2] Parengta pagal Kviklys B. Lietuvos bažnyčios. Kauno arkivyskupija. Čikaga: Amerikos lietuvių b-kos l-kla, 1980-1987 T. 3. Prieiga per internetą:
 http://www.lcn.lt/kaunas/akv_istorija/istorija.html#Metropolito rūmai.

[3] Ibid.

[4] EPD’2007 metais visuomenei pristatomi objektai Kauno apskrityje. Prieiga per internetą:
http://www.heritage.lt/epd/2007/kaunas/kaunas_obj.htm#mecete.

[5] LCVA, f. 1622, ap. 4, b. 31, l. 5b, 5c.

[6] LCVA, f. 1622, ap. 4, b. 31, l. 3, l 5a.

[7] Jankevičienė A. Kauno architektūra. Vilnius: Mokslas, 1991, p. 272.

[8] Ibid.