Tradiciškai teigiama, kad pirmąją medinę Šv. Mikolajaus palaikų perkėlimo cerkvę šioje vietoje 1340 m. pastatė LDK Algirdo antroji žmona, Tverės kunigaikštytė Julijona. Cerkvei sudegus, Konstantinas Ostrogiškis 1514 m. gavo karaliaus leidimą pastatyti mūrinę cerkvę.
Naujoji cerkvė buvo nedidelė, stačiakampio plano, vienanavė, su viena pusapskrite apside šventovė[1]. Jos aukštas dvišlaitis stogas ir asimetriškai stovintis bokštas išsiskyrė XVI–XVII a. miesto panoramose. Iš gotikinio pastato iki mūsų dienų išliko šonines sienas iš vidaus remiantys stambūs, kontraforsus atstojantys piliastrai su profiliuotų plytų velenėliais jų briaunose. Senosios (centrinės) apsidės skliautą puošia žvaigždinio piešinio krištoliniai skliautai. 1609 m. perduota unitams.
Po 1747 ir 1748 m. gaisrų cerkvė buvo suremontuota ir įgijo baroko bruožų. Paaukštinto kvadratinio plano bokšto viršutiniams tarpsniams buvo suteiktos Vilniaus vėlyvajam barokui būdingos formos: arkinės angos, karpytinės sąramos, skulptūrinės detalės. Bokštas dominavo cerkvės pagrindiniame fasade ir subtiliu grakštumu išsiskyrė Senamiesčio panoramoje[2].
1827 m. Šv. Mikolajaus cerkvė iš unitų buvo sugrąžinta stačiatikiams, parapijiečių lėšomis suremontuota ir 1845 m. gruodį atšventinta[3]. Generalgubernatoriui Michailui Muravjovui to nepakako. Po XVIII a. antros pusės rekonstrukcijos cerkvė tebeturėjo barokinį bokštą, trikampį frontoną, ją nuo gatvės slėpė dviaukščiai gyvenamieji namai. Muravjovo nurodymu 1865 m. pradėta cerkvės rekonstrukcija. Iš darbų pradžioje sudaryto esamo sklypo užstatymo plano matome, kad cerkvę iš visų pusių tebesupo pastatai[4], kurie darbų metu buvo nugriauti. Po 1869 m. užbaigtos rekonstrukcijos šventovė atsidūrė erdviame sklype. Manoma, kad presbiterinėje dalyje buvo pristatytos dvi papildomos pusapskritės apsidės. Prie pagrindinio fasado dar pristatytas prieangis ir bizantinių formų Šv. arkangelo Mykolo koplyčia, skirta Muravjovui pagerbti. XIX a. gale buvo sukurtas pasakojimas apie šios cerkvės rekonstrukcijos istoriją[5]. Atseit Vilniaus gyventojai, dėkingi Muravjovui už sukilimo numalšinimą, norėję jo garbei pastatyti naują cerkvę. Muravjovui nesutikus, statybai surinktus pinigus (82 431 rublių) vilniečiai nutarę panaudoti seniausios cerkvės restauracijai. Aukotojai panorėję prie restauruotos šventovės pristatyti Šv. arkangelo Mykolo koplyčią ir taip, nors ir kukliau, pagerbti Muravjovą[6].
Perstatyta cerkvė prarado barokines formas. Buvo sunaikinta ir senoji polichromija[7]. Suformuota smaila su kokošnikais bokšto viršūnė, pakeistas frontono dekoras. Fasadus išmargino arkatūrų ir dantukų juostos. Eksterjerą siekta pritaikyti prie naujosios pastato dalies – neobizantinės koplyčios. Ją dengia aštuonkampis kupolas, kurį supa į bokštelius peraugančios kolonėlės. Įeiga į Šv. arkangelo Mykolo koplyčią yra iš gatvės. Virš jos portalo puslankiu įrašyti žodžiai iš pranašo Daniilo apie Šv. arkangelą Mykolą. Koplyčia buvo pašventinta 1869 m. lapkričio 11 d.[8]. Abipus koplyčios portalo yra įmūrytos atminimo lentos. Kairės pusės lentoje rašoma, kad koplyčia buvo pastatyta kartu su cerkvės atnaujinimu 1865 m., išreiškiant padėką Šiaurės vakarų krašto vadovui Muravjovui už tvarkos ir ramybės įvedimą. Ši atminimo lenta paprastai būna uždažyta.
Morta Baužienė
[1] Jankevičienė, A. Cerkvės – netyrinėtas Lietuvos istorizmo architektūros tipas. Kultūros barai, 1994, nr. 4, p. 70.
[2] Drėma, V. Vilniaus Šv. Jono bažnyčia. Vilnius: R. Paknio leidykla, 1997, p. 134.
[3] Kirkoras, A. H. Lietuva nuo seniausių laikų iki 1882 metų. Vilnius, 1995, p. 53.
[4] Baužienė, M. Architekto Nikolajaus Čiagino kūrybinis palikimas. Brėžiniai, rekonstrukcijos, pastatai. Kultūros paminklai/15: Mokslinių straipsnių rinkinys. Sud. Juozas Bardauskas. Vilnius: Savastis, 2010, p. 59.
[5] Батюшков К., Белоруссия и Литва. Спб., 1890, p. 117.
[7] Kaplerienė, B. Mikalojaus cerkvės polichromijos paieškų ataskaita. KPCA, f. 5, ap. 1, b. 1650, l. 2; VAA, f. 1019, ap. 11, b. 5476.
![<p style="text-align: justify;">Tradiciškai teigiama, kad pirmąją medinę Šv. Mikolajaus palaikų perkėlimo cerkvę šioje vietoje 1340 m. pastatė LDK Algirdo antroji žmona, Tverės kunigaikštytė Julijona. Cerkvei sudegus, Konstantinas Ostrogiškis 1514 m. gavo karaliaus leidimą pastatyti mūrinę cerkvę.</p>
<p style="text-align: justify;">Naujoji cerkvė buvo nedidelė, stačiakampio plano, vienanavė, su viena pusapskrite apside šventovė<a title="" href="#_ftn1">[1]</a>. Jos aukštas dvišlaitis stogas ir asimetriškai stovintis bokštas išsiskyrė XVI–XVII a. miesto panoramose. Iš gotikinio pastato iki mūsų dienų išliko šonines sienas iš vidaus remiantys stambūs, kontraforsus atstojantys piliastrai su profiliuotų plytų velenėliais jų briaunose. Senosios (centrinės) apsidės skliautą puošia žvaigždinio piešinio krištoliniai skliautai. 1609 m. perduota unitams.</p>
<p style="text-align: justify;">Po 1747 ir 1748 m. gaisrų cerkvė buvo suremontuota ir įgijo baroko bruožų. Paaukštinto kvadratinio plano bokšto viršutiniams tarpsniams buvo suteiktos Vilniaus vėlyvajam barokui būdingos formos: arkinės angos, karpytinės sąramos, skulptūrinės detalės. Bokštas dominavo cerkvės pagrindiniame fasade ir subtiliu grakštumu išsiskyrė Senamiesčio panoramoje<a title="" href="#_ftn2">[2]</a>.</p>
<p style="text-align: justify;">1827 m. Šv. Mikolajaus cerkvė iš unitų buvo sugrąžinta stačiatikiams, parapijiečių lėšomis suremontuota ir 1845 m. gruodį atšventinta<a title="" href="#_ftn3">[3]</a>. Generalgubernatoriui Michailui Muravjovui to nepakako. Po XVIII a. antros pusės rekonstrukcijos cerkvė tebeturėjo barokinį bokštą, trikampį frontoną, ją nuo gatvės slėpė dviaukščiai gyvenamieji namai. Muravjovo nurodymu 1865 m. pradėta cerkvės rekonstrukcija. Iš darbų pradžioje sudaryto esamo sklypo užstatymo plano matome, kad cerkvę iš visų pusių tebesupo pastatai<a title="" href="#_ftn4">[4]</a>, kurie darbų metu buvo nugriauti. Po 1869 m. užbaigtos rekonstrukcijos šventovė atsidūrė erdviame sklype. Manoma, kad presbiterinėje dalyje buvo pristatytos dvi papildomos pusapskritės apsidės. Prie pagrindinio fasado dar pristatytas prieangis ir bizantinių formų Šv. arkangelo Mykolo koplyčia, skirta Muravjovui pagerbti. XIX a. gale buvo sukurtas pasakojimas apie šios cerkvės rekonstrukcijos istoriją<a title="" href="#_ftn5">[5]</a>. Atseit Vilniaus gyventojai, dėkingi Muravjovui už sukilimo numalšinimą, norėję jo garbei pastatyti naują cerkvę. Muravjovui nesutikus, statybai surinktus pinigus (82 431 rublių) vilniečiai nutarę panaudoti seniausios cerkvės restauracijai. Aukotojai panorėję prie restauruotos šventovės pristatyti Šv. arkangelo Mykolo koplyčią ir taip, nors ir kukliau, pagerbti Muravjovą<a title="" href="#_ftn6">[6]</a>. </p>
<p style="text-align: justify;">Perstatyta cerkvė prarado barokines formas. Buvo sunaikinta ir senoji polichromija<a title="" href="#_ftn7">[7]</a>. Suformuota smaila su kokošnikais bokšto viršūnė, pakeistas frontono dekoras. Fasadus išmargino arkatūrų ir dantukų juostos. Eksterjerą siekta pritaikyti prie naujosios pastato dalies – neobizantinės koplyčios. Ją dengia aštuonkampis kupolas, kurį supa į bokštelius peraugančios kolonėlės. Įeiga į Šv. arkangelo Mykolo koplyčią yra iš gatvės. Virš jos portalo puslankiu įrašyti žodžiai iš pranašo Daniilo apie Šv. arkangelą Mykolą. Koplyčia buvo pašventinta 1869 m. lapkričio 11 d.<a title="" href="#_ftn8">[8]</a>. Abipus koplyčios portalo yra įmūrytos atminimo lentos. Kairės pusės lentoje rašoma, kad koplyčia buvo pastatyta kartu su cerkvės atnaujinimu 1865 m., išreiškiant padėką Šiaurės vakarų krašto vadovui Muravjovui už tvarkos ir ramybės įvedimą. Ši atminimo lenta paprastai būna uždažyta.</p>
<p style="text-align: justify;"><em>Morta Baužienė</em></p>
<div style="text-align: justify;"><br /><hr size="1" />
<div>
<p><a title="" href="#_ftnref1">[1]</a> Jankevičienė, A. Cerkvės – netyrinėtas Lietuvos istorizmo architektūros tipas. <em>Kultūros barai</em>, 1994, nr. 4, p. 70.</p>
</div>
<div>
<p><a title="" href="#_ftnref2">[2]</a> Drėma, V. <em>Vilniaus Šv. Jono bažnyčia.</em> Vilnius: R. Paknio leidykla, 1997, p. 134.</p>
</div>
<div>
<p><a title="" href="#_ftnref3">[3]</a> Kirkoras, A. H. <em>Lietuva nuo seniausių laikų iki 1882 metų.</em> Vilnius, 1995, p. 53.</p>
</div>
<div>
<p><a title="" href="#_ftnref4">[4]</a> Baužienė, M. Architekto Nikolajaus Čiagino kūrybinis palikimas. Brėžiniai, rekonstrukcijos, pastatai. <em>Kultūros paminklai/15:</em> Mokslinių straipsnių rinkinys. Sud. Juozas Bardauskas. Vilnius: Savastis, 2010, p. 59.</p>
</div>
<div>
<p><a title="" href="#_ftnref5">[5]</a> Батюшков К<em>.,</em><em> Белоруссия и Литва.</em> Спб., 1890, p. 117.</p>
</div>
<div>
<p><a title="" href="#_ftnref6">[6]</a> Ten pat.</p>
</div>
<div>
<p><a title="" href="#_ftnref7">[7]</a> Kaplerienė, B. Mikalojaus cerkvės polichromijos paieškų ataskaita. KPCA, f. 5, ap. 1, b. 1650, l. 2; VAA, f. 1019, ap. 11, b. 5476.</p>
</div>
<div>
<p><a title="" href="#_ftnref8">[8]</a> Батюшков<em>, </em><em> op. cit.</em></p>
</div>
</div>](https://autcserver.baco.lt/api/images/heritage/B56C7DF1-A0A1-4FF8-AEB5-BE91B2320D4D)
