Pirmoji Skaisčiausiosios Dievo Motinos cerkvė buvo pastatyta LDK Algirdo pirmosios žmonos, Vitebsko kunigaikštytės Marijos, iniciatyva ir 1414 m. tapo metropolijos soboru[1]. Kunigaikščio Konstantino Ostrogiškio rūpesčiu ir lėšomis 1511–1522 m. rekonstruoto soboro sienas ir kampus rėmė stambūs kontraforsai, jį apšvietė smailiaarkiai langai. Rūsiuose buvo sumūrytos laidojimo kriptos su nišomis karstams. Jose laidojo čia dirbusius metropolitus, kilmingus Vilniaus stačiatikius. Vienoje kriptoje 1513 m. buvo palaidota didžiojo kunigaikščio Aleksandro žmona, Maskvos didžiojo kunigaikščio Ivano III duktė Elena[2].

1609 m. soboras perduotos unitams. Kai po 1748 m. gaisro buvo atnaujintas, jis įgavo baroko formas. Šventovė smarkiai apgriauta per 1794 m. sukilimą. 1808 m. caras Aleksandras I soboro pastatą paskyrė universitetui[3]. Pagal architekto M. Šulco projektą cerkvė pritaikyta universiteto anatomikumui, perdirbta klasicizmo stiliumi. Viduje įrengta perdanga, kuri buvusį soborą padalijo į du aukštus, pastatyta pertvarų[4]. Taip pat įrengti anatomijos ir veterinarijos amfiteatrai, biblioteka, laboratorijos, kabinetai.

Uždarius Medicinos-chirurgijos akademiją (1842), pastate įkurtos kareivinės, vėliau arsenalas, archyvas, kalvė[5].

Po 1863 m. sukilimo pastatas perstatytas į cerkvę. Rekonstrukcijos autoriai pirmiausia užfiksavo esamą objekto padėtį: nubraižė anatomikumo fasadą, pjūvį, pirmo aukšto ir kriptų rūsyje planus. Tokiu būdu jie architektūros istorikams paliko buvusio klasicistinio pastato vaizdą[6]. Perstatytas klasicistinių formų pastatas įgijo bizantiškų, gruzinų viduramžių architektūrą imituojančių bruožų.

1990–1992 m. Evaldo Purlio atlikti architektūriniai tyrimai parodė, kad Skaisčiausiosios Dievo Motinos soboro pastate išliko daug gotikos architektūros fragmentų. Paaiškėjo, jog 1864–1868 m. senasis mūras nebuvo sunaikintas: fasadai apmūryti nauju plytų sluoksniu, o apsidėse senieji mūrai užtinkuoti[7]. Nuėmus tinką, atidengtos pastato gotikinės formos: kontraforsų liekanos, smailiaarkiai langai su apvadais. Iš XVI a. statybos soboro pietryčių kampe išliko laiptų bokštelis, kurio apačia išpuošta gotikai būdingais reljefiniais rombais. Restauravus gotikinius mūrus, pastato fasadai nudažyti baltai. Taip atskirti bizantinės architektūros tūriai nuo raudono mūro gotikos elementų. Todėl šiandieninis soboras gerokai skiriasi nuo N. Čiagino atstatytojo. Restauruotas pastatas ne tik praturtėjo atidengtais gotikos elementais, bet neprarado ir istorizmo laikotarpio bruožų.

Morta Baužienė