Po paskutiniojo Lietuvos–Lenkijos padalijimo 1795 m. Užnemunė buvo prijungta prie Prūsijos, kita LDK teritorija atiteko Rusijai. Sienai sutapus su Nemunu, Alytus pateko dviejų valstybių priklausomybėn: dešiniojo kranto dalis – Rusijos, kairiojo – Prūsijos. Atsidūręs prie pat valstybės sienos Alytus negalėjo normaliai augti. Tuo laikotarpiu abi Alytaus dalys neturėjo tokių galimybių, negana to, 1812 m. miestas smarkiai nukentėjo nuo Prancūzijos kariuomenės[1].

Alytuje XIX a. devintojo dešimtmečio pradžioje prasidėjo III klasės tvirtovės statyba, o su ja ir dideli aplinkos pertvarkymo darbai miesto apylinkėse. Iki 1887 m. iš Alytaus per Simną, Krosną ir Kalvariją nutiestas kelias iki Marijampolės; iki XIX a. pabaigos nutiesti nauji ar pertvarkyti senieji keliai iš Alytaus į Seinus (per Seirijus), Varėną (per Daugus), Balbieriškį, Pivašiūnus, Punią, Nemunaitį, Ūdriją. Dešiniuoju Nemuno krantu kiek vėliau nutiestas plentas per Jiezną, Kruonį ir Rumšiškes į Kauną. Alytaus tvirtovės statyba paskatino miesto augimą[2].

Alytus – tam tikra prasme unikalus Lietuvos miestas, jis yra perkirstas didžiausios mūsų krašto upės į dvi dalis. Lietuvoje yra dar trys miestai, išaugę abipus Nemuno, bet jų branduolys visada buvo viename krante: Kauno ir Druskininkų – dešiniajame, Prienų – kairiajame, o kitapus upės – tik priemiesčiai. Prof. Steponas Kolupaila 1934 m. rašė, kad dabar pagrindinė Alytaus miesto dalis yra Suvalkijos pusėje, kairiajame Nemuno krante, tačiau ilgus amžius dominavo, net buvo dešiniakrantė miesto dalis, vadinamasis Pirmasis, arba Vilniškis Alytus. Ir šimtus metų šių dviejų miesto pusių nejungė joks tiltas – susisiekti būdavo galima tik valtimis arba keltu, kai nėjo ižas[3].

Ir tik 1892 m. Rusija, tiesdama strateginius plentus, pastatė pirmą, metalinį (nors tuo metu dažniausiai būdavo statomi mediniai) tiltą, vadinamą Kaniūkų tiltu, per Nemuną ties Alytumi, atokiau į pietus nuo miesto ribos, kelyje Alytus–Daugai–Varėna. Kadangi šis tiltas buvo ne pačiame mieste, o keletą kilometrų aukščiau prieš srovę, tad nelabai tiko susisiekti tarp miesto dalių, esančių skirtinguose upės krantuose. Tiltas turėjo penkis tarpatramius: du kraštinius po 14,6 m ir tris vidinius po 54,7 m. Tiltas buvo 193,3 m ilgio ir 15 m aukščio. Jo geležinės konstrukcijos pagamintos Petrogrado Putilovo gamykloje ir per pavasario potvynį atplukdytos iš Klaipėdos į Alytų. Tilto taurams akmenis tašė iš Italijos atvykę meistrai. Caro laikais jis būdavo dažomas sidabrine spalva ir labai gražiai derėjo prie aplinkos[4].

1915 m. Vokietijos kariuomenei artėjant prie Alytaus, Rusijos daliniai be pasipriešinimo apleido fortus ir kareivines, o rugpjūčio 14 d., traukdamiesi iš Alytaus, susprogdino visus tris Alytaus tiltus[5]. Kaniūkų tilto buvo išsprogdinta vidurinė dalis. Įkandin rusų atėjusi vokiečių kariuomenė iš pradžių apie 100 m pasroviui pastatė laikiną medinį tiltą. Netrukus buvo atstatytas metalinis tiltas. Kaniūkų tilto kraštiniai tarpatramiai buvo perdengti metalinėmis sijomis, vidiniai – metalinėmis santvaromis. Tilto važiuojamoji dalis buvo medinė, kuri greit susidėvėdavo ir dažnai reikalavo remonto. Iškaba priešais tiltą perspėjo: „Tiltu važiuoti ir joti žingsniu, automobiliai – 5 km į val. Laikytis dešinės, nerūkyti!“ Per Antrąjį pasaulinį karą šis tiltas nenukentėjo. 1964 m. ant tilto medinės dangos buvo užklotas asfaltbetonis.

1976–1977 m. Kaniūkų tiltas buvo rekonstruotas. 1977 m. atidarytas naujas Kaniūkų tiltas, kuris buvo statomas metus ir devynis mėnesius. Senasis tiltas išardytas, paliktos tik atramos. Naujasis pastatytas ant masyvių betoninių senojo atramų, ant kurių buvo užtrauktos metalinės sijos. Skerspjūvyje 6 sijos. Sijos tarpusavyje sujungtos skersiniais ryšiais; metalinės sijų sekcijos viena su kita sujungtos įveržtais didelio atsparumo varžtais. Važiuojamoji dalis įrengta iš gelžbetoninių plokščių – dviejų sluoksnių asfaltbetonio, apsauginis atitvaras – metalinis. Krantinės tilto atramos (ramtai) polinės su viršutiniais rostverkais ir atramine sienute. Apdailai panaudoti tašyti akmenys. Sijinis plieninis tiltas – penkių angų (18,0+3×54,1+18,0); 203,47 m ilgio; 20 m aukščio; 13,7 m pločio. Tilto rekonstrukcijos projektą parengė „Lietkelprojekto“ projektavimo institutas, projekto autorius – Kęstutis Vasiliauskas[6]. Kaniūkų tiltas yra 128-ajame krašto kelyje Naujieji Valkininkai–Daugai–Alytus.

Aida Sinkevičiūtė