1933 m. „Lietuvos Aide“ buvo rašoma, kad „laikinoji sostinė, sulyginus su kitais vakarų Europos miestais, turi didelę pirmenybę poilsio reikalais. Čia pat prie miesto turi A. Panemunės miške puikią sveikyklą”[1] su 130 hektarų plote išsidėsčiusiomis vilomis bei gydymo ir reabilitacijos sanatorijomis. Bene didžiausia iš jų – 1932 metais pietinėje Vičiūnų gyvenvietės dalyje, tarp Raudonojo Kryžiaus ir Kišių g., įsteigta mūrinė keturių aukštų Lietuvos Raudonojo Kryžiaus sanatorija, kuriai priskirtas 1,75 ha žemės sklypas. Ši sanatorija priklausė Lietuvos Raudonojo Kryžiaus draugijai, įkurtai 1919 m.[2] Vienas iš jos uždavinių buvo steigti tuberkuliozės (TBC) ligonines. Raudonasis Kryžius šias įstaigas tuo metu jau buvo įkūręs Kaune, Klaipėdoje, Vilniuje, Panevėžyje ir Birštone. Iš pradžių joje nebuvo vaikų skyriaus. Kauno miesto socialinės apsaugos skyrius Lietuvos Raudonojo Kryžiaus ūkyje atidarė vasaros koloniją džiova sergantiems vaikams gydyti. Į tokias kolonijas būdavo siunčiami neturtingi, silpnos sveikatos ir džiovininkų tėvų vaikai. Vasarą jų čia sugužėdavo apie 200, tačiau netrukus kolonija buvo uždaryta ir vietoje jos Aukštojoje Panemunėje įsteigta privati prof. dr. V. Tumėnienės vaikų sanatorija[3].
Tarpukario laikotarpiu ir kitose Europos šalyse (Olandijoje, Italijoje, Vokietijoje, Austrijoje ir kt.) tuberkuliozės susirgimai buvo viena iš opiausių problemų, kurias lėmė pramonės sektorių (fabrikų, deimantų kasyklų ir kt) suklestėjimas. Tokioms specifinėms ligoms gydyti skirtų sanatorijų statybos ir planavimo ypatumai atspindėjo to laikotarpio estetiką: „Švaros, sveikatos, higienos, saulės šviesos, tyro oro ir atvirų erdvių poreikis charakterizavo modernią architektūrą tarpukariu”[4]. Sanatorijos buvo statomos kalnuotose vietovėse arba miškingose teritorijose, kaip ir Aukštosios Panemunės gydykla, kad pacientai reabilitacijos laiką praleistų kuo sterilesnėje aplinkoje. Kaip ir kitų sanatorijų (Bugeci Rumunijoje, Nordrach on Dee ir Nordrach on Mendip Badene, Karalienės Aleksandros Davose ir kt.), Raudonojo Kryžiaus pastato (pietų, rytų ir vakarų) fasaduose gausu balkonų (kitur – atvirų terasų), kuriuose pacientai galėjo mėgautis saule – efektyviausiu antiseptiku. Beje, pirmasis tokių sanatorijų galią plaučių tuberkuliozės gydymui ištyrė fizikas Hermanas Brehmeris, 1854 metais apsilankęs Gerbersdorfo kaimelyje (dab. Sokolowskas, Lenkija) Silezijos kalnuose [5].
Aukštosios Panemunės sanatorijos vidaus planavimas – koridorinis. Toks patalpų išdėstymas paplito XIX a. pab.–XX a. pr. sanatorijose ir ligoninėse. Lovos ilguose koridoriuose būdavo atskiriamos užuolaidomis ir tokiu būdu tarsi suformuojama privati paciento erdvė – palata. Tik XX a. pr. Didžiosios Britanijos sanatorijose tokio tipo palatas pakeitė atskiri paviljonai su abiejose koridoriaus pusėse įrengtomis palatomis, turinčiomis erdvius, per visą fasado perimetrą nusidriekiančius balkonus[6].
Įdomu pastebėti, kad pastačius tuberkuliozės sanatorijas neretai šalia jų apsigyvendavo ir pacientų artimieji; taip formavosi naujos gyvenvietės bei naujakurių poreikius tenkinanti infrastruktūra, verslo sektoriai[7]. Todėl galima pagrįstai spėlioti, kodėl būtent nuo ketvirto dešimtmečio, kai iškilo tuberkuliozės sanatorija Aukštojoje Panemunėje, tarpukario spaudoje vis dažniau sumirgėdavo pranešimai apie prastą eismą pakeliui į šį kurortą, dulkes vasarą, žmonių antplūdį – matyt, dėl to ir nusmuko šios lokalios, ramios, pušynuose skendinčios vasarvietės įvaizdis bei tolydžio didėjo Pažaislio miško populiarumas[8].
Viltė Migonytė
[1] Lietuvos Aidas, 1933, rugpjūčio 22.
[2] Kauno diena, 1996, balandžio 13.
[3] Nevardauskienė, D. Aukštosios Panemunės istorija: Istorinė apžvalga nuo seniausiųjų laikų iki šių dienų. Kaunas: Prix Fixe, 2012, p. 75.
[4] Overy, Paul. Light, air & openess. Modern architecture between the wars. London, 2007, p. 9.
[5] Ibid., p. 23.
[6] Ibid., p. 26.
[7] Prieiga per internetą: http://timeimage.wikispaces.com/Papworth+Village+Settlement
[8] Kauno Palanga. Lietuvos Aidas, 1933, balandžio 25.