XX amžius buvo ypač pražūtingas tiltams. Nuolatinio tilto iš Kauno į Aleksotą nebuvo iki pat 1914 m. Iki 1853 metų pavasarį ir rudenį per Nemuną ties Vytauto bažnyčia veikė keltas – dviejų laivų pontonas ant ilgo lyno. Vėliau, vasaromis buvo įtaisomas laikinasis plaustinis tiltas 245 m ilgio, 2,3 m pločio, jam reikėjo apie 300 rąstų (ant plaustinio Nemuno tilto įvyko pirmoji politinė demonstracija, švenčiant Liublino unijos sukaktuves 1861 rugpjūčio 12 d.). Einant ižui buvo keliamasi irkline valtimi, o žiemą – važiuojama ledu.

1914 m. prasidėjus I pasauliniam karui, rusų kariuomenė pasistatė medinį tiltą apie 200 m aukščiau Vytauto bažnyčios, bet, 1915 m. rugpjūčio 15 d. pasitraukdama iš Kauno, jį sudegino. Vokiečiai žemiau pasroviui šalia Vytauto bažnyčios pastatė laikiną plaustinį tiltą. Vėliau pradėjo atstatinėti sudegintą tiltą - ant buvusio tilto atramų liekanų pastatė medinį sąraminį tiltą, pavadindami jį „Hohenzollernbrucke“. Tiltas buvo sudėtas iš trijų dalių HOWE sistemos santvarų, vienos varstomos dalies su atsvaros svirtimis ir 12 smulkesnių angų. Siauros tilto angos labai kliudė sieliams, kurie dažnai lūždavo ant lytlaužų. Kad ir silpnas, kasmet remontuojamas tiltas, kuris laukė galo kiekvieną pavasarį, išsilaikė iki naujojo tilto pastatymo 1930 m., tada buvo išardytas.

1927 m. vasario 1 d. įvyko tarptautinis projektų konkursas. Tiltas buvo projektuotas ties Birštono gatve, 525 m aukščiau dabartinės vietos. Po ilgų ginčų, tyrinėjimų ir posėdžių, buvo parinkta vieta nuolatiniam tiltui greta Vytauto bažnyčios - sąmatiniai argumentai nulėmė pasirinktąjį trumpiausią variantą Senamiestyje. Suprojektuotas 245,6 m ilgio ir 12,60 m pločio naujas Aleksoto plieninis arkinis tiltas. Tiltas buvo statomas 20 mėnesių. Tiltą projektavo ir statė danų inžinieriaus Knudo Hėjgordo (Knud Højgaard) kompanija „Højgaard & Schultz a/s“ iš Kopenhagos. Statyba valstybei kainavo 3.610.600 litų. Naujas tiltas turėjo keturias atramas, keturias dideles angas po 52,25 m ir 20 m pločio 3 elektromotorais varstomą vidurinę dalį, potvynio metu ji praleisdavo laivus, vasarą – žemsemes, o šiaip buvo naudojama kaip saugumo priemonė neramiais laikais. Pastačius naująjį tiltą, senasis buvo išardytas.

1930 m. sausio 9 d. burmistrui Jonui Vileišiui pasiūlius, tiltas pavadintas Vytauto Didžiojo vardu. Naujasis tiltas iškilmingai atidarytas 1930 m. sausio 11 d. 15 val., tiltą pašventino Vytauto bažnyčios rektorius Kan. Juozas Tumas-Vaižgantas, kuris „paskaitė šiam reikalui labai pritaikintą improvizaciją“[1]. Tilto vardas buvo gana stipriai naudotas politinei propagandai. Anot Prezidento A. Smetonos: „Atidarydami, šiais Vytauto Didžiojo metais naują tiltą per Nemuną, mes jį pavadiname mūsų istorijoj didžiausio žmogaus – Vytauto Didžiojo vardu. Tegu tai ir nėra jo vardui įamžinti didžiausias paminklas, bet vistiek tiltas šioje vietoje yra simbolinis dalykas. Su Vytauto vardu neatmezgamai yra susijusi garbingiausioji Lietuvos praeitis, kada Lietuva buvo „nuo jūrų iki jūrų“. Tiesa, dabar mes negalvojame atstatyti Vytauto laikų Lietuvą. Mums dabar rūpi tik iš senovės lietuvių gyventos žemės apie Nemuną ir jo prieupius. Tiltas per Nemuną jungia du upės krantus. Tai lyg simbolis, kuris mums primena, kad turės būti sujungtos visos Lietuvos žemės, - vadinasi, okupuotas Vilniaus kraštas prie Nepriklausomos Lietuvos“.[2] Tilto iškilmingo atidarymo aktą pasirašė Valstybės prezidentas A. Smetona, Ministras pirmininkas I. Tūbelis, Susisiekimo ministras V. Vileišis, Kauno miesto burmistras J. Vileišis, Tilto statybos viršininkas A. Murza, Tiltą stačiusios firmos „Højgaard & Schultz a/s“ atstovas Knud Højgaard. Iki II-ojo pasaulinio karo nuo Vytauto Didžiojo tilto iki Panemunės kursavo dviejų vagonų traukinukas.

1940 m. rugsėjo 3 d. Kauno burmistro Antano Garmaus įsakymu Vytauto Didžiojo tiltas pervadintas Aleksoto tiltu. 1941 m. birželio 24 d. Aleksoto tiltas susprogdintas kartu su besitraukiančiais rusų kariškiais – su visa kariuomene ir tankais; amžininkų prisiminimais – žmonių lavonai ir arkliai plaukė Nemunu. Sveiki liko tik pirmas ir penktas tarpatramiai. Po dviejų dienų Aleksote jau buvo vokiečiai; jie dalimis atplukdė gatavą pontoninį tiltą, jį sujungė ir taip per Nemuną persikėlė kariuomenė. Netrukus (maždaug per devynis mėnesius) vokiečiai atstatė susprogdintą tiltą (šalia pastatydami laikiną tiltą pėstiesiems). Šis tiltas išstovėjo iki 1944 m. rugpjūčio mėn.; kai vėl buvo sugriautas jau besitraukiančių vokiečių. Rusai per tris mėnesius atstatė medinių santvarų laikiną tiltą. 1946 m. atstatytą tiltą nunešė potvynis. Tada pradėtas statyti dabartinis tiltas. Nuo 1946 m. iki 1948 m. per upę buvo keliamasi valtimis.

Aida Sinkevičiūtė