1918 m. susikūrus nepriklausomai Lietuvos valstybei, statybose paplito gelžbetoninės konstrukcijos. Tiltams statyti plačiau jos imtos naudoti apie 1930 metus. Pastaruosius objektus projektavo ir statė Vakaruose mokslus baigę žymūs Lietuvos specialistai inžinieriai V. Rėklaitis, P. Markūnas, P. Vileišis ir kt.

Inžinieriaus V. Rėklaičio suprojektuotas originalios konstrukcijos sijinis santvarinis (su važiuojamąja dalimi apačioje) tiltas per Mūšą Saločiuose (Pasvalio r., kelio Nr. 1303, Biržai–Pasvaliečiai–Saločiai 21,6 km) – Saločių miestelio įžymybė. Miestelis išsistatęs kairiajame Mūšos krante, 22 km į vakarus nuo Biržų ir 23 km į šiaurę nuo Pasvalio, netoli Latvijos sienos. Mūšos upė teka per Lietuvos ir Latvijos teritorijas. Jos ilgis 164 km, Lietuvoje 146 km, įteka į Lielupę.

Prieš pastatant tiltą, žmonės per Mūšą keldavosi valtimis ir keltu, vadinamu „paramu“. „Paramas“ veikė dabartinio tilto vietoje. Keltu buvo galima (už mokestį) persikelti su arkliais ir vežimais. Ypač didelis sambrūzdis prie „paramo“ būdavo pavasariais, per šv. Jurgines, kai dvarų kumečiai ar žemės nuomotojai („ardinarčikai“) keldavosi į kitą dvarą ar žemę. Saločių tilto statyba gyventojams buvo didelė ir linksma naujiena bei sunkaus vargo pabaiga[1].

1930 m. „Lietuvos aide“ rašoma, kad tilto „istorijos esama gana įdomios“, jog dar prieš karą „pradėta klabenti į rusų valdžios duris, kad čia reikia tilto“, nes kraustymasis per upę keltu ne visada pasibaigdavęs laimingai, „nemaža arklių ir net žmonių tas keltas į Mūšos vandenėlį nuleidęs... Bet rusų valdžia buvo pratusi tik reikalaut, ne duoti. Ir iš vokiečių prašyta tilto, bet taip pat nieko negelbėjo. Susikūrus nepriklausomai Lietuvai, salotiečiai su dar didesne energija ėmė klabenti dėl tilto, žadėdami ir patys visokeriopai prie jo statybos prisidėti, šitie pasižadėjimai dalyką ir nulėmė“. Tačiau nors ir planas buvo sudarytas, ir darbams pasiruošta, „bet vis vyriausybei atsirado dar skubesnių reikalų. Bet štai dar kartą pasikartojo dėsnis, kad vienų pasisekimai statomi ant kitų nepasisekimų. Sugriuvo Panemunės tiltas. Ir tai buvo salotiečių laimė. Šito tilto dalys nugabentos į Saločius, pridėta dar kiek ir naujų ir štai dabar stovi naujas, apie 110 metrų ilgumo geležinis, ant betono atramų tiltas. Tiltui vyriausybė išleido virš 300 tūkstančių litų, bet jis būtų kaštavęs apie pusę milijono, jeigu vietos gyventojai nebūtų energingai prisidėję. Jie supylė pylimus, suvežė daug medžiagos, prisidėjo prie darbų. Štai kurios rūšies esama salotiečių užsispyrimo!“[2]

Taigi, tarpukaryje abipus Mūšos upės gyvenančius salotiškius sujungiantis tiltas buvo dalimis atvežtas iš Kauno. Tilto statybai panaudotos dvi santvaros iš 1928 m. balandžio 1 d. sugriuvusio Kauno Panemunės tilto (taip kartais „keliauja“ dideli ir sunkūs tiltai), o trečioji pagaminta Lietuvoje.

Tiltas pradėtas statyti 1929 m. gegužę ir baigtas tų pačių metų lapkričio 1 d. Oficialus  atidarymas įvyko 1930 m. pavasarį. Buvo suorganizuota graži šventė, kurioje dalyvavo statybos vadovai, vietos atsakingi darbuotojai bei garbingi svečiai. Tiltą pašventino Saločių parapijos klebonas kun. Aleksandras Štombergas[3].

1933 m. transatlantinių lakūnų Stepono Dariaus ir Stasio Girėno tragiškam žygdarbiui įamžinti Saločių tiltui buvo suteiktas Dariaus ir Girėno vardas.

Tiltas 111 m ilgio, trijų angų. Kiekviename tarpatramyje – dvi 36 m ilgio santvaros, apačioje kniedėmis sujungtos skersinėmis sijomis. Paklotas įrengtas iš medinių skersinių ir išilginių sijų, šalitiltis – 1 m pločio vienoje pusėje. Krantinės atramos – ramtai ir tarpinės atramos – taurai (2, 3 ir 4) iš monolitinio gelžbetonio. Tilto statybai sunaudota apie 50 t metalo. Mūšos vagoje atramų poliai buvo kalami rankine poliakale[4]. Saločių tiltas buvo labai griežtai prižiūrimas sargo Petro Savicko. O ir patys žmonės labai brangino ir gerbė šį naudingą statinį[5].

Karo metu, 1944 m. vasarį, tiltą bandyta susprogdinti – pažeista pirmos angos santvara, sudegė medinės sijos ir paklotas. Po karo tilto niekas nebeprižiūrėjo, nebuvo jokio sargo. Sunkiasvorės mašinos, traktoriai niokojo medinį tilto grindinį. 1971 m. buvo atliktas remontas – pakeista važiuojamosios dalies medinė danga. 1997 m. tiltas rekonstruotas – medinis tilto paklotas pakeistas gelžbetonine plokšte su mediniais šalitilčiais abiejose pusėse, perdažytos santvaros. Tuomet tiltas buvo iš naujo iškilmingai atidarytas. 2009 m. dar kartą atliktas tilto remontas.

1929 m. pastatytas tiltas per Mūšą tebenaudojamas iki šių dienų. Saločių tiltas yra reikšmingas istorijai ir kultūrai, todėl įrašytas į Lietuvos Respublikos nekilnojamųjų kultūros vertybių registrą.

Aida Sinkevičiūtė