Klasicistinio stiliaus Pakruojo dvaras yra didžiausias iki mūsų dienų išlikęs dvaro pastatų kompleksas Lietuvoje. Dešiniuoju Kruojos upės krantu jis tęsiasi net kilometrą. Kaip didžiausia paminklosauginė dvaro sodyba šis ansamblis įrašytas ir į Lietuvos rekordų knygą. Pakruojo dvaro sodyba buvo pradėta statyti XVIII a. pabaigoje vokiečių kilmės didiko barono Vilhelmo von Ropo (Wilhelm von der Ropp) lėšomis, o užbaigta jau kito amžiaus trečiajame dešimtmetyje. Pakruojo dvaras – XVIII–XIX a. istorijos, urbanistikos ir architektūros paminklas. Išskirtinis Pakruojo dvaro komplekso elementas yra ir 2001 m. restauruotas arkinis tiltas-užtvanka per Kruoją – vienintelis Lietuvoje toks vėlyvojo klasicizmo epochos statinys.

Tiltai-užtvankos – unikalūs hidrotechnikos įrenginiai. XIX a. buvo žinomos šios pagrindinės užtvankų rūšys: praleidžiamosios, aklinosios, slenkstinės ir suveriamosios. Pastarosios dvi, kuriomis galima reguliuoti vandens lygį, buvo statomos ant nesraunių ir nedidelių upių, numačius šalia montuoti vandens jėga varomus mechaninius įrenginius. Tokios užtvankos buvo labai populiarios XVIII–XIX a. Prūsijoje ir Olandijoje[1]. Panaši užtvanka, anuomet visiškai naujoviškas statinys, buvo įrengta ir Pakruojo dvare.

Išskirtinė ir Pakruojo dvaro tilto-užtvankos architektūra. Aiškiai matyti, kad buvo vadovautasi romėnų tiltų ir akvedukų pavyzdžiais, tad savo proporcijomis primena senuosius romėnų tiltus, antikos laikų didingumą, iškilmingumą. Pastatytas pagal prancūzų inžinerinės hidrotechnikos mokyklos auklėtinio projektą iš tašyto dolomito blokų. Pakruojo dvaro tiltas-užtvanka per Kruoją – vienintelis toks Europoje, statytas iš vietinių medžiagų – dolomito plokščių. Būtent baronai fon Ropai surado Pakruojo „auksą“ – dolomito klodus[2]. Sprendžiant iš iškaltos datos centrinės kontūrinės arkos (nuo tvenkinio pusės) spynoje, tiltas buvo pastatytas 1821 metais, valdant Teodorui Ropui (1783–1852). Tilto-užtvankos aukštis – 4,8 m, viršaus plotis – 5 m, ilgis – 33 m.

Tai penkiaarkis, išilgai nežymiai gaubtas statinys. Virš penkių tilto arkų įrengti turėklai su arkomis, kurios sukomponuotos po dvi virš kiekvieno arkinio tarpuangio. Nuo tvenkinio pusės atramos ilgesnės (tilto kraštuose atramos žemėja iki kelio dangos paviršiaus altitudės dar per dviejų arkučių plotį). Žemutinio bjefo pusėje atramos baigiasi sulig tilto krantų atramomis. Nuo tvenkinio pusės tilto taurai (atramos) sustiprintos piliastrais bangolaužiais, o nuo žemutinio bjefo pusės – kontraforsais, viršutinėje dalyje taip pat pereinančiais į piliastrus. Užtvankos slenksčio šlaitų koeficientas: aukštutinio nuolydžio – 1:2, žemutinio nuolydžio – 1:3. Iš istorinių nuotraukų matyti, kad tilto-užtvankos pralaidos turėjo užtvaras su pakėlimo mechanizmu bei tarnybinį tiltelį [3].

Pakruojo tiltas-užtvanka dėl avarinės būklės (tiltas buvo beviltiškai apleistas, griūvantis, nuardytais dolomitiniais turėklais) 1999 metais buvo pradėtas restauruoti, darbai baigti 2001 m. Sutvirtinti ir restauruoti tilto tarpai, sutvarkytos užslenkstė ir prieslenkstė, atstatyti keturi lauko riedulių mūro bangolaužiai. Restauruoti centrinės arkos taurai ir kontraforsai; restauruotos skliautinės perdangos ir jų kontūrinės arkos; atstatyti dolomito plokščių atraminiai turėklai; įrengta tilto viršaus danga. Avarinės būklės likvidavimas pasižymėjo gerai organizuotu darbu ir aukšta jo atlikimo kultūra. Kaip įmanoma stengtasi išsaugoti autentiškuosius elementus bei jų jungčių istemą[4].

Aida Sinkevičiūtė