1956 m. Maskvoje atsiradus universaliems, tačiau visų pirma ledo rituliui skirtiems Lužnikų sporto rūmams[1], šio funkcinio tipo objektai pradėjo sparčiai kilti ir kituose Sovietų Sąjungos miestuose: Kijeve, Tibilisyje, Minske[2]. Lietuviškųjų sporto rūmų istorija prasidėjo 1960 m., kuomet „Miestų statybos projektavimo institutas savo darbuotojų tarpe paskelbė konkursą Sporto rūmų projektui sukurti. [...] Tačiau projektavimo darbai kurį laiką buvo nutraukti (ieškota tipinių, pakartotinių projektų, rūpintasi lėšomis). Tik 1964 m. – per vienerius metus – autorių kolektyvas paruošė originalų projektinės užduoties variantą“[3].

Prie objekto dirbo didelė architektų ir inžinierių komanda, „kuriai vadovavo architektai Eduardas Chlomauskas, Jonas Kriukelis, Zigmantas Liandzbergis, inžinieriai Henrikas Karvelis, Algimantas Katilius, Sofija Kovarskaja“[4]. Vienas unikaliausių šio statinio elementų – vantinė salės perdangos konstrukcija, „kuri pagal tą laiką prilygo geriausiems konstrukciniams projektams pasaulyje”[5]. Inžineriniu ir funkciniu požiūriu ne mažiau svarbu ir universalus salės pobūdis – „salė, kurioje ką tik vyko sportinės varžybos, neužilgo tampa susirinkimų, koncertų sale ir panašiai“[6]. Tam pasitarnavo „transformuojama aikštė ir 46 tonas sverianti scena, sulenkiama tarsi knyga ir pastatoma vertikaliai prie salės galinės sienos“[7]. Priklausomai nuo renginio pobūdžio kito ir žiūrovų skaičius: „minimalus žiūrovų vietų skaičius, žaidžiant ledo ritulį, yra 3176, o maksimalus, tai yra susirinkimų metu – 6000. Krepšinio varžybas galės stebėti 4520 žiūrovų, įrengus bokso ringą – 5400 žmonių“[8]. Nors Lietuvoje ledo ritulys – menkai populiari sporto šaka, sporto rūmai visų pirma buvo statyti kaip tarptautinio lygio ledo ritulio aikštė: „būtent jos plotas padiktavo tiek salės, tiek ir viso pastato gabaritus“[9].

Sporto rūmų pastatas projektuotas stadiono ašyje, pagrindinį fasadą atgrežiant į upę ir miesto centrą. Lenktas bei dinamiškas siluetas, statybinių medžiagų estetika – atspinti XX a. šeštojo ir septintojo dešimtmečio moderniosios architektūros dvasią. Įspūdingos gelžbetonio ir stiklo, sunkaus ir lengvo kombinacijos tuo metu buvo plačiai papalitusios tiek Vakaruose (nuo skulptūriškųjų Sidnėjaus operos ir baleto teatro rūmų ar Le Corbusier'o projektų Čandigare iki monumentalių gelžbetoninių UNESCO būstinės perdangų Paryžiuje), tiek ir Sovietų sąjungos kontekste. Sovietiniame bloke lietuviškuosius sporto rūmus įdomu palyginti su kino teatru „Rossija“ Maskvoje (1962) ar TSRS paviljonu pasaulinėje parodoje Monrealyje (1967).

Įdomu, kad brutalistinės estetikos prisodrintas objektas sovietinėje spaudoje bemaž nebuvo siejamas su šia Vakaruose paplitusia stilistine kryptimi. Labiau akcentuoti modernistinės architektūros orientyrai – skaidrumas, lengvumas, optimizmas. Antai knygelėje apie estetinį auklėjimą rašoma: „vestibiulio architektūra dvelkia šventiška optimistine nuotaika. [...] Pro didelius fojė langus atsiveria gražus vaizdas į Gedimino pilies kalną. Tas senosios architektūros ir naujojo inerjero kontrastas tik pabrėžia jų originalumą. Lubų apdailai panaudotos lengvos aliuminio plokštėlės. Pro jas apšviečiama erdvė atrodo tarytum besvorė. Sporto rūmų interjere vyrauja jaukumas, giedra nuotaika”[10]. Tiesa, brutalistinę statinio estetiką kiek susilpnino techninis atlikimas: „statybininkai nesugebėjo padaryti gražaus monolitinio gelžbetonio paviršiaus ir vėliau jį nudažė cementu“[11]. Fasadui pritaikytas ir tuo metu statybinių medžiagų paletėje plačiai naudotas estiškas dolomitas.

Vis dėlto rūmų architektūra sovietiniais metais vertinta nevienareikšmiškai. Viešų abejonių dėl pasirinktos statinio vietos, jo sąsajų su šiame Neries krante kylančiais visuomeniniais statiniais spaudoje bemaž neužtiksime, tačiau architektūrinės raiškos nevengta ir pakritikuoti. Antai V. Mikučianis savo recenzijoje tuometiniame „Statybos ir architektūros“ žurnale apgailestauja, kad „autoriai, kurdami išorinę pastato dalį, nepakankamai panaudojo projekte glūdintį konstrukcijų išraiškingumą. Dėl to pastato išorė neteko tam tikros dalies vientisumo, tektonikos. Tiesa, šiauriname fasade išryškėja vantus tempenčios atsilošusios konstrukcijos, bet pietiniame, atsuktame upės link, jos dirbtinai užmaskuotos, ir 66 metrų ilgio viršutinė fasado dalis primena ne laikančią konstrukciją, o nuobodoką išgaubtą bestruktūrį kiautą“[12].

Rūmų architektūroje ne mažiau svarbus ir inerjeras. Pagrindinėje salėje gana įdomi gelžbetonio dermė su baltai dažyto medžio sienomis. Fojė išsiskiria į sieną įmontuotas didelis medinis banguojančių medžio juostelių pano (dail. Regimantas Kavaliauskas); jis kiek primena A. Aalto eksperimentus su lenkta mediena, o A. Mačiulis jį priskyrė prie „oparto“[13]. Laiko dvasią atspindi ir kiti interjero elementai: „vakariniame vestibiulio sparne įrengta vėlyvajam modernizmui būdinga plastinių formų dizaino kavinė-baras dekoruota rudu dermatinu ir veidrodžiais (interjero archit. Tadas Baginskas); visam pastatui sukurta vieningo dizaino nuorodų ir informacinių ženklų sistema. Antrajame aukšte pagal sovietinės nomenklatūros tradicijas įrengtas prabangus uždaras bufetas-baras svarbiems partijos draugams ir asmenims“[14].

Netrukus po atidarymo, 1973 m., rūmų kūrėjai buvo apdovanoti LTSR valstybinė premija. Šiandien šis monumentalus sovietinio modernizmo espochos kūrinys prisimintinas ir kaip svarbi Lietuvos nepriklausomybės atgavimo istorijos dalis. Čia 1988 m. spalio 22–23 d. vyko Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio steigiamasis suvažiavimas; 1991 m. sausio 14–16 d. visuomenė atsisveikino su pastate pašarvotais Lietuvos laisvės kovotojais, žuvusiais prie Vilniaus televizijos bokšto[15]. Atsižvelgiant į architektūrnę ir istorinę statinio vertę, 2008 m. Lietuvos respublikos Vyriausybės nutarimu Sporto rūmus buvo pavesta pritaikyti kongresų centrui[16]. Vis dėlto objektas iki šiol dunkso apleistas[17].

Vaidas Petrulis