Laisvės al. iki 1918 m. 1843 m., įsteigus Kauno guberniją, miestas jau buvo beatsigaunąs po negandų, pamažu augo gyventojų skaičius. Miesto plėtrai buvo paskirta tuo metu bemaž tuščia teritorija nuo tuometinės Kauno ribos iki Karmelitų vienuolyno. Tais pačiais metais, greičiausiai pritaikant Odesos centro modelį, buvo suplanuota Naujamiesčio teritorija, turėjusi tapti naujuoju Kauno administraciniu centru. Platesnė už kitas, bulvaro tipo, Laisvės alėja (tuomet vadinta Nikolajaus prospektu) tapo kompozicine šios teritorijos ašimi. Miesto planavimo darbai oficialiai buvo pradėti 1848 m., 1851 m. pasodintos liepos, 1860 m. alėja baigta grįsti. Pirmuoju užstatymo etapu, miestui plečiantis nuo senamiesčio, dominavo mediniai vieno aukšto gyvenamieji namai. Laikui bėgant pradėjo kilti ir mūriniai dviaukščiai. XIX a. pab. pradeda rastis ir vienas kitas triaukštis pastatas (1884 m. baigta Mergaičių gimnazija, 1883 m. pastatytas Apygardos teismas ir kt.). Paskutiniame XIX a. dešimtmetyje pastačius Miesto teatrą bei Soborą, 1892 m. pradėjus veikti arklių tramvajui („konkei”), sutvarkius miesto sodą, ši miesto dalis įgavo kiek ryškesnį urbanistinį pobūdį. Dar daugiau miestiškumo suteikė XX a. pradžios statybos: atsirado kino teatras „Triumf“, Raudonojo kryžiaus ligoninė, gausėjo puošnesnių formų mūrinių gyvenamųjų namų[1].

Laisvės alėja tarpukariu. Kaunui tapus laikinąja sostine, prasidėjo naujas Laisvės al. raidos etapas. Pirmieji reikšmingesnės statybos darbai siejosi su rekonstrukcijomis: trečias aukštas užstatytas Raudonojo Kryžiaus ligoninei, išplėstas Valstybinis teatras, rekonstruota nemaža dalis gyvenamųjų namų. Pastarųjų pirmieji aukštai pritaikyti gausėjančių komercinės paskirties patalpų vitrinoms, be to, užstatyti tretieji jų aukštai (per visą nepriklausomybės laikotarpį buvo rekonstruota didžiuma Laisvės al. pastatų). 1923 m. rekonstruotas alėjos grindinys. Iškilus kino teatrui „Odeon“ (dab. Lėlių teatras), Žydų bankui, pradėjo ryškėti įdomi urbanistinė alėjos savybė – visuomeninių funkcijų plėtra į kvartalo vidų. Vėliau šią tradiciją pratęsė kino teatrai „Forum“ ir „Romuva“ (tiesa, didžioji dalis vidinių kiemų per visą tarpukario laikotarpį išlaikė gan chaotišką ir tankų užstatymą įvairialypiais, dažniausiai menkaverčiais ūkiniais statiniais). 1929 m. panaikinus „konkę” ir įrengus vandentiekį, dar kartą pakeista gatvės danga. Prabėgus nepriklausomybės dešimtmečiui, tolydžio pradėjo kilti reikšmingi, didesnio mastelio visuomeniniai statiniai: Ateitininkų rūmai, Centrinis paštas, Apskrities savivaldybė, „Pienocentro“ ir „Pažangos“ bendrovių rūmai ir kt. 1932 m. Kauno savivaldybė priėmė „Privalomą įstatymą statybos reikalais”, kuris įpareigojo Laisvės alėjoje statyti ne žemesnius nei 3 a. mūrinius pastatus. Paskutinis svarbus tarpukario Laisvės alėjos akcentas buvo Taupomųjų kasų rūmai[2].

Laisvės alėja sovietiniais metais. Dar 1940 m. tapusi Stalinio prospektu[3], Laisvės alėja iš esmės pakito, kai sovietinė valdžia įvykdė nacionalizaciją. Dauguma kavinių, restoranų, viešbučių, įvairių komercinės paskirties įstaigų – nustojo egzistuoti. Savo prasmę prarado ir valdiškos įstaigos (po Antrojo pasaulinio karo pasinaudota buvusiomis Taupomosiomis kasomis ir jų vietoje įkurdintas Vykdomasis komitetas, o Apskrities savivaldybė atiduota Saugumo ir Milicijos komitetams; funkciją išlaikė Lietuvos banko pastatas). Tad nors ir nepatyręs didesnių fizinių transformacijų, Laisvės alėjos pobūdis ankstyvuoju sovietmečiu turėjo gerokai pakisti. Pirmieji ryškūs architektūros pokyčiai prasidėjo apie 1950 m., ėmus gan intensyviai statyti daugiabučius gyvenamuosius namus (Laisvės al. 100, 81 ir kt.). Apie 1960 m. į alėją pradeda grįžti laisvalaikio funkcija: atsidarė „Tulpės“, „Pasakos“, kiek vėliau „Orbitos“ kavinės. 1966 m. iškilo pirmasis sovietinio modernizmo grynuolis – siuvimo ateljė „Mada“ (arch. A. Sprindys). Standartinių, pramoninei architektūrai artimų formų bei medžiagų statinys gerokai kontrastavosi su aplinkiniu užstatymu (vėliau sovietmečiu iškilo dar ne vienas diskutuotinos architektūrinės vertės ir kontekstualumo objektas: „Komprojektas“ (Laisvės al. 30a.), penkiaaukštis viešbutis (Laisvės al. 35), Zoologijos muziejus ir kt.). 1970 m. generaliniame plane (arch. P. Janulis), sekant užsienio patirtimi, pasiūlyta gatvę atiduoti pėstiesiems. Šis sumanymas pakartotas ir 1977 m. Kauno centrinės dalies projekte (arch. A. Steponavičius ir kt.). Tais pačiais metais parengtas ir Laisvės alėjos rekonstrukcijos projektas (arch. A. Paulauskas, V. Paleckienė), kuris galutinai įgyvendintas 1982 m. Atnaujinant pėsčiųjų gatvę, nemažas dėmesys skirtas grindiniui, mažosioms architektūros formoms, įrengtas kauniečių mėgstamas fontanas. Įrengiant alėjoje pėsčiųjų zoną, perdažyta daugelis jos pastatų fasadų, o pirmieji jų aukštai nutinkuoti vienos spalvos granito tinku[4].

Parengė Vaidas Petrulis